2019-04 ‒ 26  baletų triptiko premjera LNOBT. 

Premjera dažniausiai reiškia vieną naują baletą, tačiau šįkart tai ‒ triptikas, todėl žiūrovai išvydo net tris vienaveiksmius baletus. Tai buvo vakaras, skirtas trims skirtingiems baletams, trims skirtingiems choreografams, visiems lietuviams, kūrusiems pagal lietuvių kompozitorių muziką. Iniciatyva, gimusi iš  „Kūrybinio impulso“, išaugino tris choreografus: Martyną Rimeikį, Editą Stundytę ir Živilę Baikštytę, kurie ir pristatė savo vienaveiksmius spektaklius. 

Pirmasis vienaveiksmis spektaklis, kuriuo prasidėjo vakaras, buvo „Pradžioje nebuvo nieko“. Choreografiją kūrė Živilė Baikštytė, muziką ‒ Antanas Jasenka. Kūrinys įkvėptas lietuvių mitologijos. „Pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo ir ūkas. Nuo to pradėjau kurti savo pasaką. Juk visa kūryba ‒ tarsi žaidimas, o iš to gimsta visas pasaulis”‒ taip savo baletą apibūdino pati choreografė, taip pat patikindama, kad siužeto programėlėje nerasite, nes tai paliekama žiūrovo fantazijai. Ir išties, scenoje buvo matyti Dievai ir mitinės būtybės, žvaigždės ir laumės. Personažai buvo pakabinti ant lynų, vaikščiojo ant sceną perpus dalinančios pakylos, rieškutėmis sėmė tikrą byrantį smėlį ir buvo aprengti pačiais keisčiausiais kostiumais. Scenografija (Giedrė Brazytė) buvo tikrai įspūdinga, vaizdo projekcijos taip pat, tačiau pati choreografija buvo ganėtinai pasikartojanti, neįsimenanti. Man labai patinka pati idėja: sukurti baletą apie pradžių pradžią, improvizuoti pasitelkiant mitus, tačiau turėtų lūkesčių šis kūrinys nepateisino. 

Vakarą tęsė „Franceska Mann“. Choreografė ‒ Edita Stundytė, kompozitorius ‒ Anatolijus Šenderovas. Šį kūrinį galima pavadinti dokumentine drama, kadangi jame pasakojama jaunos žydaitės istorija. Frančeska Mann buvo balerina, gyvenusi Lenkijoje 1917 ‒ 1943m.. Jaunai merginai buvo žadama perspektyvi karjera, ji buvo surengusi koncertą Varšuvos didžiajame teatre, dalyvavo ir ketvirtą vietą užėmė tarptautiniame baleto konkurse Briuselyje. Tai galima pamatyti pirmojoje spektaklio dalyje ‒ Frančeska savo karjeros aukštumose. Idilę sugriauna vokiečių kareiviai, kurie merginą, kartu su kitais žydais, iškeldina į getą, kur šokėja tęsė savo kūrybinę veiklą, mokė vaikus šokio, rengė savo pasirodymus. Keletą metų pragyvenus gete lyg iš dangaus nukrenta nuostabus pasiūlymas ‒ išvykti į neutralią šalį ir taip išsigelbėti. Visgi atvykus laukia privaloma dezinfekcijos procedūra. Frančeska, pamačiusi, kad ją apgavo, nusprendė paskutinįsyk pasipriešinti ir sugebėjo iš kareivio pavogti ginklą, jį iššauti ir sužeisti dar kelis kareivius. Nors tai istorija apie drąsią asmenybę ir jos gyvenimą, pats istorijos pateikimas buvo tiesmukas ir grubokas: šokančios balerinos, apsirengusios šviesiomis suknelėmis, staiga įžengiantys kareiviai, nuo galvos iki kojų dėvintys juodai. Nors manau, kad tai buvo bandymas atskleisti žmonių bejėgiškumą ir holokausto siaubą, tikiu, kad buvo galima rasti ir kitokių, ne tokių šiurkščių būdų visa tai perteikti. Pati Frančeska (Mel Bombardo) atrodė nepasitikinti savimi, didžiąją spektaklio dalį ji buvo tiesiog nepatenkinta ją ištikusia situacija, todėl buvo sunku įžvelgti stiprų merginos charakterį. Kareiviai (Stanislav Semaniura, Daniel Dolan) buvo ryškios asmenybės, šoko užtikrintai, tačiau tai vis tiek labai nesiderino su spektaklio visuma. Tai, ką mačiau scenoje, buvo veikiau tragedijos atpasakojimas (buvo galima pamatyti net Dovydo žvaigždes, šautuvus ir smurto scenas), o ne jos analizavimas ir įdomus perteikimas, susitelkiant į pačią Frančeską. Daug tikėjausi iš šio kūrinio, tačiau mane šiek tiek nuliūdino toks nejautrus žvilgsnis į skaudžią holokausto temą. 

Paskutinis vienaveiksmis baletas, įėjęs į triptikų sudėtį, buvo „Dienos, minutės“ pagal Martyno Rimeikio choreografiją ir Marijos Paškevičiūtės muziką. Tikriausiai jau niekam nebereikia šio choreografo pristatinėti: jo kūryba kalba pati už save (o aš itin rekomenduoju pamatyti jo statytą „Procesą“). „Dienose, minutėse“ nagrinėjamos laikinumo, beprotiško kismo, įvairovės, tampančios kasdienybe, bei netikrumo temos. Scenoje matyti aštuoni šokėjai (Rūta Lataitė, Gohar Mkrtchyan, Vilija Montrimaitė, Julija Stankevičiūtė, Ernest Barčaitis, Daniel Dolan, Jeronimas Krivickas, Genadij Žukovskij) yra taip pat puikiai pažįstami publikai, todėl dėl jų profesionalumo klausimų net nekilo. Išsiskyrė Ernest Barčaitis ir Jeronimas Krivickas, itin plastiškai prisijaukinę idėją ir ją įgyvendinę. Balete buvo galima lengvai atpažinti M. Rimeikio braižą: plaukianti choreografija, judesių paprastumas, duetai, persipinantys su grupinėmis kompozicijos dalimis, viskas išbaigta ir ištobulinta. Scenografija (Marijus Jacovskis) taip pat tęsė Rimeikio kūrybinę liniją, pastebimą visuose jo kūriniuose. Tai buvo neabejotinai stipriausias baletas iš viso triptiko, tačiau kad ir kaip mėgčiau šį choreografą, nemanau, kad tai buvo stipriausias jo darbas. Pastovumas ir savo stiliaus žinojimas nėra neigiamas dalykas, bet žiūrint šį spektaklį manęs neapleido jausena, kad aš tai jau kažkur mačiau. 

Turiu pripažinti, jog iš šios premjeros tikėjausi labai daug, todėl šiek tiek nusivyliau. Nesupraskite manęs neteisingai, tai nebuvo kažkuo prasti baletai, girdėjau daug gerų atsiliepimų, tačiau tai tikrai nėra tas spektaklis, į kurį eičiau ir eičiau. Kadangi galima priskirti visus rodytus vienaveiksmius baletus prie šiuolaikinių, o tai dažniausiai domina jaunesnę kartą, tikiu, kad triptikas ras savo žiūrovus. Iki pasimatymo teatre!