2019-05-02 Lietuvos tarptautinės baleto akademijos 10 metų jubiliejinis „Gala“ koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Prieš pradėdama recenziją, turiu paminėti, jog man tikriausiai niekaip nepavyks išlikti nešališkai, kadangi šis jubiliejus yra ir mano šventė. Mokiausi buvusioje Eglės Špokaitės baleto mokykloje aštuonerius metus, nuo pat mokyklos įkūrimo. Tai nebuvo pirmoji mano baleto mokykla, tačiau pati svarbiausia, nes būtent čia aš įsimylėjau šį šokį.

Nors jau keletą metų nebešoku, užtikrintai galiu pasakyti, kad man ši mokykla visada asocijuosis su visais tais metais, praleistais salėje, prie atramos, ir visais pirmais kartais: pirmaisiais puantais, spektakliais, pasirodymais didelėse scenose, draugystėmis ir pamokomis. Man labai gaila, kad anais metais nuo savo vardu pavadintos mokyklos atsiskyrė Eglė Špokaitė. Kad ir kas būtų sakoma, ji ir buvo svarbiausias žmogus, kurio dėka mokykla įkurta, ji pritraukė tiek dėmesio ir užsitarnavo puikų vardą. Nors E. Špokaitė tęsia savo veiklą San Diege, JAV, kur yra įkūrusi San Diego baleto institutą, esu įsitikinusi, kad likusiems Vilniuje nevalia nubraukti devynerių metų darbo ir pastangų dėl ne itin aiškių motyvų. Galiausiai man tikrai skaudu, kad mokyklos įkūrėja negalėjo atvykti į savo buvusios mokyklos jubiliejų.

Eglės Špokaitės baleto mokykla duris atvėrė 2009 m. Tikslaus tuometinio mokinių skaičiaus niekur neradau, tačiau po kelių metų atsidaręs Kauno filialas parodė, kad nevalstybinė, profesionaliai ruošianti baleto mokykla yra tikrai paklausi. Per aštuonerius metus, kol aš buvau mokinė, ir iki pat dabar mokykla nenustoja plėstis ir tobulėti. 2009 m. duris atvėrė viena salė Gedimino prospekte, kur pamokas vedė Eglė, padedama kelių mokytojų, laikui bėgant salių atsirado daugiau, didėjo mokytojų kolektyvas. Plėtėsi ir pamokų pasiūla: be klasikinio šokio pagrindų buvo vedamos gimnastikos pamokos, puantų technika, vienu metu netgi vyko baleto istorijos pamokos. Šiuo metu akademija yra skilusi į baleto ir šiuolaikinio šokio skyrius, dėstomas charakterinis šokis. Kadangi augau kartu su mokykla, perėjau visas amžiaus grupes (nors jos ir nuolat keitė pavadinimus). Dabar vaikai gali pradėti pažintį su baletu nuo baleto darželio, t.y. maždaug ketverių metų amžiaus. Šiuo metu baleto skyrius turi šokio ir akademines pakraipas, kuriose mergaitės dar smulkiau skirstomos į grupes pagal amžių ir lygį.

Per dešimtį metų buvo pastatyti trys spektakliai: „Metų laikai“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Dvylika šokančių princesių“ pagal Živilės Baikštytės libretus bei choreografines adaptacijas. Taip pat mokykla išugdė ne vieną garsių konkursų laimėtoją, gabiausios mergaitės tęsia mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ar užsienyje (Royal Ballet School, Ellison Ballet New York ir t.t.). Vis dėlto manau, kad daugelis mokinių sutiks, jog, nepaisant visų konkursų ar spektaklių, geriausia mokyklos iniciatyva yra vasaros baleto stovykla.  Nėra nieko geriau, kaip šokti visą dieną, maudytis ir gyventi kartu su draugėmis visą savaitę!

Na, o dabar apie patį vakarą. Koncertas buvo padalintas į dvi dalis: mokinių atliekamus ir kviestinių šokėjų numerius, tarp kurių buvo rodomi trumpi filmukai apie mokyklos istoriją, raidą, pasiekimus. Vakarą pradėjęs LTBA mokinių paradas buvo ganėtinai chaotiškas, bet suvaldyti tokį didelį kiekį įvairaus amžiaus mokinių tikrai nėra lengva. Pirmoje dalyje iš viso buvo parodyta 16 pasirodymų. Norėčiau išskirti Eleną Navikaitę (variacija iš baleto „Floros pabudimas“), Agnę Mečkovskytę (Lizos variacija iš baleto „Tuščias atsargumas“) ir Godą Budrevičiūtę (variacija iš baleto „Arlekinada“). Taip pat mane sužavėjo 4 parengiamosios akademinės klasės šokis „Klasė“ (pagal V. A. Mocarto muziką, V. Naumovos choreografija).

Antroji koncerto dalis buvo skirta kviestiniams svečiams. Pirmieji pasirodė šokio teatras „Aura“, atlikę choreografiją „Les Rats, Opera“. Improvizacija Spragtuko tema, su šiuolaikinio šokio pakreipimu man labai patiko, noriu pamatyti daugiau šios trupės pasirodymų. Taip pat šoko dvi buvusios mokyklos mokinės: Dorota Andriuškevič (variacija iš baleto „Faraono duktė“) ir Kotryna Rudych (Medoros variacija iš „Korsaro“). Tai buvo nepriekaištingai ištobulinti ir malonūs stebėti numeriai, parodantys, kad pirmosios balerinos jau užaugintos ir tęs karjerą balete. Buvo galima pamatyti ir du duetus iš LNOBT: Olga Konošenko kartu su Romu Ceizariu šoko „Grand Pas de Deux“ iš baleto „Raimonda“, o Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis atliko „Grand Pas de Deux“ iš baleto „Don Kichotas“. Tai buvo tikrai puikūs pasirodymai. Nors „Don Kichoto“ variacijos labai populiarios, jos niekad nepaliauja stebinti publikos aukštais šuoliais bei sukiniais, tad retas Gala koncertas be jų apsieina, o ir ne veltui! „Raimonda“ taip pat puikiai tiko prie vakaro temos ir buvo smagu stebėti gracingus artistus.

Visi šie šokėjai būtų sukūrę puikų Gala koncertą, tačiau jubiliejaus proga LTBA nusprendė surengti šventę ne tik sau, bet ir visiems Lietuvos baleto gerbėjams ir pakvietė Paryžiaus operos solistę Dorothee Gilbert. Nors balerina patyrė traumą ir atvykti negalėjo, renginio vedėjos žodžiais tariant: „baleto pasaulis susivienijo“, ir ją pakeitė duetas iš Olandijos nacionalinio baleto Maia Makhateli ir Artur Shesterikov. Jie atliko „Grand Adagio“ iš baleto „Žizel“ ir Hanso van Maneno choreografiją pagal Erik Satie muziką „Sotie troiss gnoasien“. Kadangi „Žizel“ yra romantinis baletas, todėl kaip jam ir priklauso, M. Makhateli scenoje tiesiog skraidė. Lengva it pūkelis, prilaikoma stiprių partnerio rankų, ji įkūnijo tikrą Vilisą. Antroji kompozicija buvo tai, kodėl net su LTBA niekaip nesusiję asmenys turėjo ateiti į šį koncertą. Hanso van Maneno choreografija buvo užburianti: energinga, bet kartu ir prisitaikanti prie ramaus, plaukiančio ritmo, stebinanti judesių įvairove ir kūrybiniais sprendimais. Žiūrėdama susimąsčiau: tai yra taip nuostabu, jog net paaiškina, kodėl aš myliu baletą. Ir todėl, kad pati šokti pradėjau visai mažutė, ar todėl, kad mane sužavėjo balerinų suknelės, puantai ar dar kas. Veikiau todėl, kad man nieko gražiau už šį šokį nėra. Tai buvo tikras, nuoširdus ir paprastas, bet tuo pat metu techniškai sudėtingas numeris, atliktas nepriekaištingai švariai.

Negaliu patikėti, kad mano baleto mokyklai jau dešimt. Atrodo, kad dar taip neseniai atėjau į pirmą pamoką, o dabar net nebešoku ir iš parterio stebiu savo drauges, kurios kažkada matavosi pirmuosius puantus kartu su manimi, o dabar jau šoka didelėje scenoje prieš sausakimšą salę. Didžiuojuosi visais baleto „vaikais“, o mokyklai linkiu mylėti ne tik dabartinius mokinius, bet ir visus, kažkada lankiusius ar lankysiančius, nes juk mes visi čia esame, nes trykštame begaline meile baletui. Už dar dešimt nuostabių metų!