2019-02-14 Mariinsky teatro atlikti baletai „Radio&Juliet“ ir „Quatro“, Edward Clug choreografija, muzika – Radiohead ir Milko Lazar.
Tai buvo geriausias dalykas, nutikęs šį mėnesį. Jei būsiu atvira, tai ir per visus metus, bet kadangi dar tik vasaris, todėl nepabijosiu ir pareikšiu, kad šis spektaklis buvo absoliučiai geriausias spektaklis, kurį aš mačiau per visą savo gyvenimą. O spektaklių mačiau aš ne vieną.
„Radio&Juliet“. Afišose pamatę šį pavadinimą tikriausiai net nepastebėtumėte, kad tai ne Romeo, o Radio. Net jeigu ir pastebėtumėte, tikriausiai nurašytumėte tai korektūros klaidai ar dar kam kitam, tai yra bandau pasakyti, kad kitoks pavadinimo rašymas tikriausiai jūsų neužkabintų, neimtumėte pykti už Šekspyro palikimo paniekinimą ir tikriausiai tą reklamą pamatę iškart pamirštumėte. Bet aš susimąsčiau. O tada greitai pamiršau (pažadėjusi sau, žinoma, plačiau pasidomėti) ir tik visai netikėtai pamačiusi renginį Facebook, dieną iki spektaklio ganėtinai spontaniškai nusipirkau pigiausią bilietą parterio gale. Net neieškojau kompanijos, nes laisvų bilietų buvo gan daug (o asmeninė patirtis sako, kad geri spektakliai išparduodami greitai), todėl nenorėdama nuvilti kompaniono ir pernelyg daug nesitikėdama, nusprendžiau tiesiog nueiti ir pažiūrėti, kas visgi yra tas slaptingasis Radio.
Bet prieš aprašydama įspūdžius, norėčiau trumpai supažindinti su Edward Clug. Šis rumunų šokėjas ir choreografas, taip pat vadovaujantis Mariboro baletui, kartais vadinamas vienu geriausių šiuolaikinių choreografų. Savo kūrybą jis yra puikiai apibūdinęs viename iš duotų interviu pasakydamas, kad „daugelis choreografų bando išsiskirti, atrasti naują stilių, bet manęs tai nedomina <…>, aš darau tai, kas tinka mano kūnui, kuriu judesius tokius, kokius mano kūnas ir protas supranta <…>, aš beveik nekalbu apie tai (stilių), aš didžiumą savo laiko praleidžiu kurdamas“. Visgi reikia pripažinti, kad savitą braižą Clug tikrai turi. 2005 m. sukurtas „Radio&Juliet“ tapo pasauline sensacija, rodyta didžiuosiuose ir, reikia pripažinti, visiškai bilietus išpardavusiuose teatruose. Pasakysite, kas tokio įdomaus yra dar vienoje Romeo ir Džuljetos interpretacijoje. Clug inspiravo klausimas: kas būtų nutikę, jei Džuljeta nebūtų nutraukusi savo gyvenimo, ir tai suteikia visiškai naujų ir net neįsivaizduojamų spalvų nagrinėjamam kūriniui. Taip pat neišgirsite ir Prokofjevo: kūrinyje skamba Radiohead muzika. Žaidžiama ne tik idėja ar muzika – čia nerasite nė pusės privalomų veikėjų, tik šešis kostiumuotus vaikinus ir korsetu aprengtą Džuljetą.
“Radio&Juliet” Džuljetos istorija yra svarbiausia. Čia ji yra drąsi ir emancipuota moteris, kuri dėl savo vaikino (bet ne saldaus Šekspyro mylimojo, dar vadinamo gyvenimo meile, be kurio negalima gyventi) nėra pasiruošusi atimti savo gyvasties, todėl visas spektaklis matomas per merginos prizmę, rodomi jos bandymai atrasti meilę sau. Meilės sau paieškos, vienišumas, bendravimas, individualizmas – tai tik kelios temos, nagrinėtos spektaklyje, kurios, beje, labai artimos šiuolaikiniam žmogui. Deja, man nepavyko išsiaiškinti, kas šoko Džuljetą, nes programėlių nebuvo, ir internete tokios informacijos taip pat neradau, bet stebėti ją šokančią buvo labai malonu. Tai, be abejo, pasakytina ir apie visus tą vakarą pasirodžiusius bevardžius šokėjus. Šeši vaikinai, vedami Denis Matvijenko, stebino sinchronu ir technika.
Edward Clug choreografija yra itin preciziška, susidedanti iš daug nedidelių judesių, tai primena laikrodininką taisantį laikrodį: šokėjai buvo užtikrinti tuo, ką šoko; skubrūs, bet tempui paklūstantys judesiai susiliejo į darnią visumą. Bejausmiai veidai neužgožė šokio keliamų idėjų, ir nors aš mėgstu ekspresyvius atlikėjus, šiuo atveju tai buvo visiškai suprantama, papildoma išraiška tik būtų kėlusi chaosą, nes veiksmo scenoje buvo apsčiai. Po narelį išnagrinėti visiems žinomi judesiai, sudėlioti skirtinga tvarka, davė niekad nematytus rezultatus, o mechaninės išraiškos derėjo su svajingumu, bet skirtingų stilių ir išraiškų bendrumas neatrodė atsitiktinis, visa tai tilpo į plačius neoklasikos rėmus. Be choreografijos stebino ir sceniniai sprendimai: Clug, kad ir kaip nutolęs nuo Šekspyro, nusprendė bent kiek žiūrovams priminti, kokį kūrinį jie žiūri, ir įgyvendino „Dance of the Masks“ su… medicininėmis kaukėmis! Pabaiga taip pat nebuvo tradicinė: jau žinote, kad Džiuljeta lieka gyva, o paskutiniame paveiksle ji žaidžia su citrina (t.y nuodais). Visa tai labai gražiai vainikavo šį išskirtinį spektaklį.
Po pertraukos buvo parodytas antrasis spektaklis „Quatro“ pagal Milko Lazaro muziką. 2 šokėjų poros, akomponuotos violončelės ir fortepijono, buvo puikus reginys. Tai ne malonus ir gražus baletas, kokį gautumėte LNOBT, bet niekuo jam nenusileidžiantis, ribas praplečiantis modernus baletas, kuris tiesiog prikausto dėmesį. Nors šio baleto tematika nesisiejo su pirmuoju, buvo galima aiškiai matyti, kad tai Edward Clug kūryba. Aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur jis semiasi įkvėpimo, nes visi jo kūriniai yra tiesiog prisotinti judesių, bet neatrodo, kad jie kartotųsi; tai dar suprantama viename spektaklyje, bet kai žiūri antrą spektaklį iš eilės, ir judesiai, atrodo, vis dar nesikartoja, negali nieko kito jausti, tik absoliučią pagarbą šiam choreografui. Tai buvo dar vienas puikus darbas, kuris galutinai mane įtikino tiek šokėjų, tiek choreografo meistryste.
Man atrodo, kad paneigiau algoritmą, jog geri spektakliai išparduodami greitai. Čia buvo tikrai aukštos klasės pasirodymas ir aš labai džiaugiuosi, kad nusipirkau bilietą. Ir kaip visada baigdama recenziją norėčiau jus pakviesti pažiūrėti spektaklio, bet, deja, tikriausiai teks laukti kitų gastrolių. Tikiuosi, kad neilgai. Iki pasimatymo teatre!
Komentuoti