2019 – 11 – 22 Šokio spektaklis „Su(si)tikimas”, atlieka Low Air urbanistinio šokio teatras, Menų spaustuvė.

Kas, jūsų nuomone, yra sekta? Ar galėtumėte tai išreikšti šokiu ir be žodžių? O su kokiais stereotipais susijusiais su lytimi susiduriate? Kaip pavaizduotumėte tai? Šias temas užsibrėžęs nagrinėti Low Air šokio teatras penktadienio vakarą Menų Spaustuvėje pristatė tarpdisciplininį šokio spektaklį „Su(si)tikimas“. 

Spektaklio choreografai – Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, urbanistinio šokio teatro ir mokyklos Low Air įkūrėjai, taip pat atliko ir vaidmenis pasirodyme. Tai naujausias jų kūrinys, debiutavęs 2018 metais. Kartu su režisiere Lauryna Liepaite gimęs darbas apėmė platų spektrą temų ir meno šakų. Remiamasi lyties ir seksualinės tapatybės stereotipų analize, vyriškumo ir moteriškumo sąvokomis, aiškinami sektos – kaip manipuliacinės bendruomenės – veikimo principai. Tačiau nepaisant to, kad „Su(si)tikimas“ yra apibūdinamas kaip šokio spektaklis, šokio jame nedaug, bent jei šokį vertinate pagal tradicinį supratimą.

Atėję į spektaklį nerasite sėdimų vietų. Išties, dar prieš įeinant į salę žiūrovus pasitiko ilgaplaukis vyras su aukštakulniais (Gediminas Rimeika) ir koketiškai pabendravęs galiausiai pasiūlė užeiti į salę. Be galo artistiškas, atsipalaidavęs ir visiškai natūraliai besijaučiąs rolėje jis toks ir liko viso spektaklio metu. Įėjus pro duris publika atsidūrė tarsi alternatyviame pasaulyje, kone sektoje: šokėjai ėjo ratu, kartodami vieną judesį ir šnibždėdami mantrą, kartu kviesdami ratu eiti ir žiūrovus. Besigirdint mistiškiems žodžiams, tariamiems lyg meldžiantis, spektaklio dalyviai susiliejo į vieną visumą, apjungti judesio ir atmosferos. Kone užhipnotizuoti žiūrovai pabudo nuo ramaus ir migdančio Lauros Budreckytės balso. Vėliau šnekėti ėmė Gediminas Rimeika, fone girdėjosi skaldomų malkų garsas, protarpiais pasigirstanti kontraboso melodija. Visi šie, atrodo, nieko bendro su siužetine linija neturintys garsai ar veiksmai, virto vienu daugialypiu spektakliu.  

Vienas iš pasikartojančių choreografinių elementų – šokiu nepavadinami judesiai, kurie užėmė didžiąją pasirodymo dalį. Niekad panašiame spektaklyje nematyti veiksmai kaip malkų skaldymas, „siemkų“ lukštenimas ar vandens ant galvos pylimas, tikrai stebino prie klasikinės šokio raiškos pratusį žiūrovą. Choreografas L. Žakevičius teigia, kad net ir tai gali būti šokis, nes šokiu jis laiko judesį, kuris atliekamas sąmoningai pagal tam tikrą apgalvotą struktūrą ir jį kontroliuojant. 

Vienu metu L. Žakevičiaus įkūnytas kultūristas nustojo skaldyti malkas ir nusprendė pademonstruoti fizines savo kūno galimybes, tad ir taip judesio pilnoje scenoje, kurioje vienu metu nuolat kažkas dainavo, grojo gitara ar kontrabosu, vaidino ar darė dar kažkokius veiksmus, žiūrovas galėjo pasirinkti, ką stebėti. Įdomu paminėti ir tai, kad spektaklio žiūrovai sceną buvo apsupę ratu, o atlikėjai nuolat keitė kryptis, lyg pasirinkdami žiūrovus, kuriems vaidina. Specifinė teatro scena be užkulisių, be žiūrovams skirtų sėdimų vietų sujungė žiūrovus su atlikėjais: visi scenoje buvę spektaklio dalyviai savo vaidmenyse išliko viso pasirodymo metu. 

Choreigrafė Airida Gudaitė didžiąją spektaklio dalį praleido tobulai įkūnijusi „marozę“, gliaudančią saulegrąžas. Antrojoje dalyje po choreografiškai nesudėtingo intarpo persirengė G. Rimeikos dėvėtais drabužiais, o kartu su rūbais keitėsi ir vaidmuo: jos ir L. Žakevičiaus duetas, jei tai galima pavadinti duetu, buvo skaudus žiūrėti, bet ne todėl, kad buvo blogai atliktas, o veikiau dėl perteikiamos seksualinio išnaudojimo idėjos. Beveidė moteris, kone pliušinė lėlė, mėtoma, vėtoma, negyvu žvilgsniu žiūrinti. „Gali pasirodyti tas vaidmuo trumpas, lengvas fizine forma, bet tik ne turiniu. Jis man vienas sunkiausių emocine forma“ – viename iš interviu teigė A. Gudaitė. Jos įkūnyta moteris, moteriškumo formos ir jo raiška buvo viena svarbiausių spektaklio ašių. Išnaudojama, savarankiška, moteriška, sugniuždyta, rūpestinga, meili – taip vieną ir tą pačią moterį mato masinės informavimo priemonės, kolegos, vyrai, moterys, praeiviai. Spektaklis apie moteris, o jūs vyrai žiūrėkite ir žymėkitės“ – dar pačioje pradžioje ištaria Gediminas Rimeika, tokia bendra nuotaika ir lydi visą spektaklį. 

„Su(si)tikimas“ yra interaktyvus spektaklis, turint omenyje, kad publika yra įtraukiama į visą veiksmą. Pradedant įėjimu, kai žiūrovams liepiama sekti šokėjus ir eiti ratu, tęsiant savanorišku įsitraukimu į G. Rimeikos dialogus, žiūrovai tampa dalyviais. Visgi svarbu paminėti, kad pasirinktas bendravimas su publika kaip kad akių kontaktas, retkarčiais vertė jaustis nemaloniai. Ir sunku pasakyti, ar tai pripratimas prie „šokėjas – scenoje, žiūrovas – parteryje“ tvarkos, ar veikiau asmenybės ypatumai, neleidžiantys atsipalaiduoti, tačiau aš kartkartėmis pagaudavau save nusukančią žvilgsnį ar galvojančią, kad kaip gerai, jog neprivalau dalyvauti spektaklyje. Kai jau beveik pačioje spektaklio pabaigoje žiūrovai buvo „prisijaukinti“ leidžiant jiems atlikti laužo krovimo ritualą, kuomet norėjosi bendradarbiauti kuriant tolimesnę pasirodymo eigą, spektaklis baigėsi.

Kūrinio aprašyme paminėtos temos neatsiskleidė taip ryškiai, kaip buvo galima tikėtis, tačiau antra vertus, jos ir buvo gan abstrakčios. Palikti erdvės žiūrovo interpretacijai yra šiuolaikinio meno uždavinys. Spektaklio temas padėjo suprasti žodžiai, muzika, veiksmai ar fone girdimas pokalbis. Taip gražiai ir susijungė kelios meno šakos: muzika, drama, šokis, fizinis teatras, be abejo, ir šviesos, kostiumai, scenografija. Tarpdisciplininis požiūris į šokį yra gan naujas lietuviškai publikai, tačiau ir pati choreografija, kuri nebuvo pagrindinė pasirodymo dalis, savyje jungė buitinius, kasdienius ir pretenzingus šokio derinius, taip tik dar kartą pakartodama, kad šokiu gali būti bet koks judesys ar veiksmas. 

Spektaklis labai patiks tiems, kurie ieško naujo ir visiškai nematyto šokio pateikimo. Nors choreografine prasme ganėtinai nesudėtingas ir neįmantrus, „Su(si)tikimas“ įsimena dėl savo išskirtinio atlikimo, gvildenamų idėjų ir interaktyvumo. Visgi tiems, kas mėgsta stebėti šokį iš šiek tiek iš toliau, spektaklis gali pasirodyti nejaukus ar net besiveržiantis į asmeninę erdvę. Nepaisant to, tai puikus lietuviškos kūrybos pavyzdys, sukurtas puikių choreografų. Tad nuoširdžiai kviečiu pamatyti spektaklį, o iki tol palieku jus su nuostabia L. Žakevičiaus fraze apie savo kūrinį: „Galvoju, kad šokis/ judesys gelbės žmones, nes jis apjungia kūną (motoriką), mintis (psichiką) ir sielą (kažką tarp…)“. Iki pasimatymo teatre!