2018 – 09 – 28 baleto „Stebuklingas Mandarinas” ir operos „Hercogo mėlynbarzdžio pilis” premjera LNOBT.

Premjeros LNOBT visada laukiamos. Nepaisant to, kad į jas susirenka ne tik baleto mylėtojai, bet ir foto sienelių gerbėjai, nepaisant to, kad bilietai brangesni nei įprastai, nepaisant to, kad neaišku, ar naujas spektaklis bus vertas dėmesio, premjeriniai spektakliai visada suranda savo publiką ir tuščių kėdžių dažniausiai nematyti, tad labai nustebau, kai, likus dviem savaitėms iki trečiosios premjeros, spontaniškai nusprendusi apsilankyti trečiojoje Béla Bartók vienaveiksmio baleto „Stebuklingas mandarinas“ ir operos „Mėlynbarzdžio pilis“ premjeroje, prieš savo akis išvydau žaliuojantį parterį. Paklausiau gero patarimo dar keletą dienų bilietų nepirkti. Ir ką jūs manote, po savaitės sėkmingai įsigijau bilietus į minėtąją premjerą su 50% nuolaida! Spektaklis, kurio premjera yra neišpirkta, gan įdomus atvejis, buvo smalsu, koks reginys manęs laukia, tad ketvirtadienio vakarą išsiruošiau į teatrą.

Béla Bartók nėra populiarus kompozitorius, netgi – atvirkščiai – tituluotas dvidešimtojo amžiaus labiausiai pamirštu klasikinės muzikos kūrėju, jis tikrai retai girdimas koncertų salėse Lietuvoje. Dygus, agresyvus – tai tik keletas epitetų, kuriais apibūdinamas šis vengras. Béla Bartók, gimęs 1881m. ir miręs 1945 m. JAV, tikras modernios muzikos atstovas, deja, gyveno katastrofų laikotarpiu, todėl nenuostabu, kad jo muzika nėra lengvai klausoma. Daug gyvenime paskyręs slovakų, vengrų, rumunų, romų ir kitų etninių grupių liaudies muzikos rinkimui ir išsaugojimui, nepastebimai įpynė tautines melodijas į savo kūrinius. Įnoringa muzika, partitūros, skirtos dideliam kiekiui instrumentų – visa tai yra Bartók tapatybė.

Opera „Mėlynbarzdžio pilis“ yra Charles Perrault pasakos adaptacija, sukurta 1911 m., tačiau galutinis jos variantas buvo atliktas tik 1918 m. Septynios durys, už kurių slypi septynios Mėlynbarzdžio paslaptys, labai domina jo žmoną Juditą, tačiau jos smalsumas galiausiai ją pražudo. Visgi nenusimanau apie operas, tad tikiu, kad ir komentuoti daugiau būtų neteisinga. Galiu tik pridurti, jog po „Mėlynbarzdžio pilies“ nušvitimas neaplankė ir operomis nesužavėjo, bet jei esate šios meno rūšies entuziastas, nuomonę susidarysite (o gal jau susidarėte) pats, na o jei prie širdies tik baletas, tuomet ši opera tikrai neturėtų būti jūsų pirmoji, nes tikimybė, kad imunitetą šiai meno formai įgysite, yra gan didelė.

Bet grįžkime prie baleto, kuris ir pradėjo vakarą. „Stebuklingas mandarinas“ tik debiutavęs 1926 m. Kelne, iškart sukėlė ažiotažą ir tuoj pat buvo uždraustas. Kiek didesnės sėkmės susilaukė Prahoje, tačiau apskritai iki pat Bartók mirties spektaklis daugiau niekur nebuvo pastatytas. Tad kas taip nepatiko cenzoriams?

Šio baleto siužetas XXI amžiuje jau nieko nebestebina, tačiau istorija apie gatvės merginą, tris jos sutenerius, kurie nužudo kiekvieną, kuris išdrįsta naudotis jos paslaugomis neturėdamas skatiko kišenėje, ir mandariną (t.y. turtingą kiną), kurio beribė meilė (o gal paprasčiausias geismas) suteikia jam nemirtingumą, bet tik tol, kol mergina jį karštai apkabina, kėlė aistras ir nepasitenkinimą Béla gyvenimo etapu. Gatvės mergina (šoko Greta Gylytė) atrodė pasiklydusi tarp išdidumo ir nusižeminimo, brutalus jos sutenerių (Mantas Daraškevičius, Daniel Dolan, Jeronimas Krivickas) elgesys su ja kėlė pasigailėjimą ir švelnumą vargšelei. Mergina atrodė pasiklydusi savo jausmuose, negalėjau suprasti, ar jos elgesys su mandarinu gailestis, ar ji išties siekia tik naudos sau. Veikiau tai pačios istorijos vingrybės, tačiau manęs G. Gylytės atliekama  partija neįtikino, jausmų nesukėlė ir apskritai nesužavėjo. Trys vyrai, nors ir brutalūs ir pusę laiko atlikę smurto scenas, paįvairino spektaklį, suteikė jam skonio, ko nesuteikė mergina, ir jų trumpos variacijos buvo tikrai laukiamos.

Du labai nesėkmingi merginos klientai, jaunasis (Isaac Evans) ir senasis (Igoris Zaripovas), dėl tuščios piniginės ir didelio geismo padėję galvas, taip pat neįsiminė. Senasis vyras kėlė pasidygėjimą, tačiau vaidmuo atliktas be priekaištų, visgi jaunasis partijai atrodė kiek nesubrendęs. Jo veido išraiškos buvo nuspėjamos. O mandarinas (Jonas Laucius) taip pat nesukūrė stebuklo. Savo rolę pašoko, bet nei begalinės, mirtį įveikiančios meilės, nei rytietiškos dvasios į sceną neįnešė.

Neoklasikos stiliaus choreografija (spektaklį pastatė K. Pastor) įspūdžio nepaliko. Pastor kūryba pažįstama dažnam Operos ir baleto teatro lankytojui, bet nežinia, ar dėl sudėtingos muzikos ar dėl kitų priežasčių, bet šokis neatrodė novatoriškas, veikiau po gabaliuką sulipdytas, neturintis vienijančios gijos ir ganėtinai trūkčiojantis, jei taip galima pasakyti. Pasigedau motyvo, judesių tąsos. Nors daug tikėjausi iš spektaklio, tačiau nusivyliau. Nebuvo nuostabu, nebuvo ir tragiškai prastai, baletas pataikė tiesiai į viduriuką, o tokie užsimiršta ir nei leidžia smagiai praleisti vakarą, nei išlieka atmintyje. Visgi norėčiau pabrėžti, kad mane išties sužavėjo scenografija (Boris Kudlička), šviečiantys rėmai tarsi langai buvo puiki idėja, leidusi šokėjams nepastebimai išnykti po jų tariamos mirties, o ir kostiumai (Tatyana van Walsum) buvo nepriekaištingi, modernūs ir labai tinkantys spektaklio dvasiai. Bet juk bilietų nepirksi vien dėl scenografijos ir kostiumų?

Priėjau išvados, kad Béla Bartók veltui vadinamas neregimuoju modernios muzikos kompozitoriumi, jo kūriniai tikrai verti dėmesio, tačiau mąstau, jog vien dėl Bartók į „Stebuklingą mandariną/Mėlynbarzdžio pilį“ eiti nėra prasmės. Geriau jau palaukti, kol kur nors bus grojamas jo kūrinys, nes, tiesą pasakius, daugiau vertės, be žiūrovų supažindinimo su šio menininko kūryba, šis spektaklis neturi.

Norėčiau kokia linksmesne gaidele užbaigti savo samprotavimus apie premjerą, tačiau vargu, ar šis spektaklis bus rodomas ir kitąmet. Antra vertus, gal aš visai neteisi ir neįžiūriu paslėptų prasmių ir meninės vertės. Kad ir kaip būtų, Bartók susižavėjau, o nuomonę apie spektaklį susidaryti palieku Jums. Iki pasimatymo teatre!