Tekstas publikuotas žurnale BRAVISSIMO, 2021 m. 3 nr.

2021-05-21/22 choreografinių miniatiūrų vakaras „Kūrybinis impulsas IX“

„Kūrybinis impulsas“ yra renginys, be kurio neįsivaizduojama baleto sezono pabaiga. 2020-aisiais jis neįvyko dėl visiems suprantamų priežasčių, o ir šiemet ilgai buvo neaišku, ar net atlaisvinus karantino apribojimus, bus spėta suorganizuoti šį kūrybinį vakarą. Šiųmetis sezonas buvo itin trumpas, bet vis tiek labai džiugu, jog žiūrovai galėjo grįžti į teatrą, nesvarbu, jog nedidelėmis grupėmis ir tik keletui vakarų. Šis „Kūrybinis impulsas“ jau devintasis, o Krzystofo Pastoro 2012 m. pradėta šokėjų kūrybinio vakaro idėja išliko net jam pasitraukus iš LNOBT veiklos. Dabartinis baleto meno vadovas Martynas Rimeikis teigia, jog jo choreografo kelias prasidėjo būtent nuo bandymų šiame kūrybiniame vakare, todėl nelieka abejonių, jog „Kūrybinis impulsas“ toliau sėkmingai gyvuos ir kasmet taps pradedančiųjų choreografų saviraiškos platforma. 

2019 metais įvykęs aštuntasis „Kūrybinis impulsas“ vyko Litexpo Vilniaus meno mugės metu. Ši netradicinė erdvė šiek tiek ribojo prie didesnės scenos ir jos platesnių galimybių pratusius šokėjus, bet taip pat suteikė galimybę pristatyti savo kūrybą platesnei publikai. Šiais metais bandymas atrasti naują erdvę naujiems kūriniams tęsėsi: žiūrovai sėdėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai tikrai neįprastas sprendimas. To būtų galima tikėtis iš šiuolaikinio šokio spektaklių, bet ne iš Operos ir baleto teatro. Ir visgi scenos gale išdėliotos kėdės buvo puiki idėja. Žiūrovai sėdėjo išlaikydami saugius atstumus ir savo sėdimas vietas pasiekė eidami pro šoninius kulisus. Šokėjams užkulisiai yra tik viena iš daugelio jų darbo erdvių, o štai didžioji dauguma žiūrovų sėdėdami parteryje ne tik nemato, kas už jų slepiasi, bet ir niekada nėra ten buvę. Tad šitaip visiškai paprastas logistinis sprendimas daliai žiūrovų leido artimai ir betarpiškai pajusti teatro atmosferą. Šis artumo įspūdis išliko viso vakaro metu. Kadangi orkestro duobė ir jokios kitos pertvaros neskyrė žiūrovų nuo šokėjų, vakaras buvo daug intymesnis ir nuoširdesnis. 

Operos šimtmečio minėjimo proga visuose numeriuose buvo naudojama muzika iš įvairių operų. Pirmasis pasirodymas buvo Urtės Bareišytės „Savotiški egzemplioriai“ pagal W. A. Mozarto ir G. Rossini muziką. Šokėjai, kurie buvo aprengti nugaroje surištomis baltomis ligoninės suknelėmis, imitavo baleto pamokos eigą. Programėlėje choreografė teigia, jog „užtenka užsidengti ausis nuo muzikos šokių salėje, kad šokėjai iškart taptų juokingi“. Šis įspūdis buvo kuriamas hiperbolizuojant šokėjų susireikšminimą, pabrėžiant jų ne vietoje rodomą individualumą, ribotas fizines galimybes, perteklines klaidas. Ši miniatiūra labai priminė Jerome Robins „Klaidų valsą“ (angl. Mistake waltz). Nors buvo smagu pastebėti specifines juokingas detales, pati choreografija buvo ganėtinai paprasta, o kartais net nebuvo aišku, ar šokėjai klysta specialiai, ar netyčiomis. 

Antrasis numeris buvo Jade Longley „Svajingumas“ pagal Francis Poulenc muziką. Šią šokėją pamenu iš 2019 m. „Kūrybinio impulso“, kuriame jos miniatiūra „259“ buvo neabejotina mano favoritė. Visgi šiųmetis pasirinkimas buvo labai saugus ir įprastas. Scenoje buvo galima matyti įsimylėjelių duetą, kurį atliko pati J. Longley ir Lorenzo Epifani. Ir nors abu šie šokėjai yra labai talentingi, pasirodymas buvo šiek tiek nuspėjamas ir atrodė, lyg būtų jau kažkur matytas. Panašus įspūdis buvo ir žiūrint Darijos Seliukaitės „Tarp pasirinkimų“. Vivaldžio muzika ir šviesų žaismas padėjo mėgautis scenoje matomu vaizdu, o iš choreografinės pusės būtų galima pažymėti duetų ir trio dinamišką judėjimą scenoje. Visgi šiems dviem pasirodymams trūko „kabliuko“. 

Visiškai kitoks buvo Manto Daraškevičiaus „Apie kelią“ pagal G. Donizetti muziką. Scenoje buvo matomas vyresnis vyras su skrybėle (įsivaizdavimui tiktų palyginimas su Puaro), keturi jauni pusnuogiai vaikinai ir viena mergina. Choreografas teigia, jog jo kūrinys yra apie „žmogaus vidinę kovą su pačiu savimi, einant keliu, kuris veda dvasinio nušvitimo link“, todėl galima spėti, jog jaunieji vaikinai yra vyresniojo atspindžiai. Be puikių šviesų sprendimų, taip pat reikėtų pagirti išraiškingą ir ekspresyvią šokio kalbą, kuri pasižymėjo šuoliais ir dailiomis pozomis. Tiesa, norint atrasti siužeto liniją ar pagrindinę mintį, norėtųsi pamatyti ilgesnę kūrinio versiją. 

Tuo tarpu Živilės Baikštytės „Pasikalbėkim“ pagal Antano Jesenkos muziką (inspiracija – G. Puccini arija „O mio Babbino Caro“) buvo nuostabus Vilijos Montrimaitės ir Aisčio Kavaliausko duetas, kuris nesiekė išvystyti jokios siužeto linijos, o veikiau leido publikai mėgautis beprotiškai maloniu reginiu. Miniatiūros pavadinimas puikiai atskleidžia tai, kas buvo matoma scenoje. Tai buvo pagarbus, bet žaismingas ir jaunatviškas pokalbis be žodžių. Žiūrint neapleido laisvumo, pakilumo jausmas, šokio kalba buvo išradinga ir nepabostanti. Abu šokėjai atrodė atsipalaidavę, bet kartu ir susikaupę, o jų pokalbis buvo pilnas meilės. Tai, ko gero, buvo vienas geriausių to vakaro pavyzdžių, jog duetinis šokis gali būti labai įdomus, net jei ši forma atrodo įprasta ar jau kiek pabodusi. Žinoma, visi šie dalykai jau neturėtų stebinti artimiau su Ž. Baikštytės kūryba susipažinusių žiūrovų, tačiau vis tiek buvo malonu pamatyti dar vieną puikios kokybės kūrinį. 

Gohar Mkrtchyan miniatiūra „Kelias“ pagal Louis Andriessen muziką buvo dar vienas „saugus“ sprendimas. Ketveriukė (A. Blaineau, V. Coffy, M. Cruz, E. Šumacherytė) labiausiai žavėjo savo vienas kito pajauta. Choreografė žaidė formomis ir labiausiai papirko išradingai dėliodama šokėjus scenoje įvairiomis figūromis. Nesunku pastebėti, kad čia jau trečiasis panašios tematikos kūrinys tą vakarą. Prieš tai buvę „Tarp pasirinkimų“ bei „Apie kelią“ panašiai analizuoja sprendimų ir pasirinkimų temą. Ir nors panaši tema nereiškia, jog ir patys kūriniai bus panašūs, šiuo atveju buvo galima rasti daug paralelių tarp šių kūrinių. Po šio pasirodymo rodyta Julijos Stankevičiūtės miniatiūra „Nurimk, širdie“ buvo nuostabus solo numeris. Solistas Zsolt Vencel Kovacs buvo itin išraiškingas ir ekspresyvus šokėjas. Nors scenoje jis buvo vienas, visa jo esybė užpildė sceną ir pasirodymas prikaustė visų žiūrovų akis. Broniaus Kutavičiaus muzika iš operos „Lokys“ labai tiko prie pasirodymo nuotaikos, tai taip pat buvo pirmasis numeris, kuriame opera buvo dainuojama lietuvių kalba. Pasak choreografės, miniatiūra „svarstė dvi žmogaus puses: tą, kuri socialiai prieinama visiems, <…> ir tą, kuri prieinama tik jam pačiam“. Tematika šiek tiek priminė Jozefo K. jausmus balete „Procesas“, kadangi miniatiūros herojus jautėsi stebimas, nervingai judėjo scenoje, buvo įsitempęs, nors šokėjo veidas visą laiką išliko neutralus. Buvo smagu stebėti šią trumpą miniatiūrą, tad dėkoju choreografei ir jaunajam šokėjui. 

Paskutinis vakaro numeris buvo Charlotte Lejeune miniatiūra „Vingiuotos mintys“ pagal Philip Glass muziką. Jau nuo pat pirmųjų akordų muzika visiškai užbūrė. Philip Glass yra vienas mėgstamiausių mano kompozitorių, o jo kūrinys „Einstein on the Beach knee play 5“ yra labai dinamiškas ir ekspresyvus. Ši miniatiūra buvo C. Lejeune choreografinis debiutas. Harukos Ohno ir Vilijos Montrimaitės duetas buvo labai plastiškas. Kiek suprantu iš programėlės, pati muzika pasufleravo miniatiūros idėją: žmogus turi gausybę skirtingų minčių ir idėjų, jos kartais būna tvarkingos, o kartais chaotiškai lekia ir neleidžia nurimti. Šis disonansas atsispindėjo tiek muzikoje, tiek šokyje, bet buvo išties gražu žiūrėti kaip chaosas tampa tvarka ir vėl pavirsta chaosu. Manau, jog šis pasirodymas labai gražiai užbaigė visą miniatiūrų vakarą. 

Buvau išsiilgusi šokio, todėl buvo labai smagu grįžti į teatrą. Ir vakaras buvo puikus. Nepaisant to, jog atrodė lyg kai kurios miniatiūros buvo suvaržytos muzikinio pasirinkimo, o ir aš ne itin mėgstu operinę muziką, buvo tikrai gera pamatyti šokėjus ir choreografus savo stichijoje. Tikiuosi, kad lygiai taip pat galėsime susimatyti ir rudenį. Iki pasimatymo teatre!