2019-10-25 šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera LNOBT. Choreografas, poemų autorius, dekoracijų, šviesų ir dizaino autorius Itzik Galili, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė. 

Šokio opera yra neįprastas žanras lietuviškoje scenoje. Operos ir baleto mėgėjai dažnai vaikšto tik į operas arba tik į baletus, o jau matytas bandymas sujungti šiuos du žanrus, kad ir skirtinguose veiksmuose, vienaveiksmiame balete „Stebuklingas mandarinas“ ir operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ buvo sutiktas gan skeptiškai. Tokių nuotaikų vedama ir atėjau į pirmąją premjerą, bet išankstiniai lūkesčiai absoliučiai nepasiteisino. Iš anksto noriu atsiprašyti operos gerbėjų, tačiau recenzijoje nerasite operinio dainavimo vertinimo, tiesiog neturiu tam pakankamai žinių ir supratimo. 

Itzik Galili yra choreografas – genijus, kilęs iš Izraelio. Savo karjeroje I. Galili jau vadovavo įvairioms šokio trupėms ir projektams, o kūrinių sąraše turi daugiau nei 80 darbų. Vien šio sezono metu daugiau nei 10 šokio teatrų visame pasaulyje atlieka jo choreografijas. Ilgamečiai Lietuvos šokio mėgėjai Galili kūrybą gali prisiminti iš vienaveiksmio spektaklio „Dalykai, kurių niekam nesakiau“ baletų triptike „Bolero+“. Ir nors tai ne pirmas kartas, kai Itzik Galili suderino tekstus, muziką ir šokį viename pasirodyme, šioje šokio operoje naudoti tekstai buvo pačio Galili sukurti eilėraščiai, vėliau apjungti į libretą. Visgi tikėtis nuoseklaus siužeto vystymo ar aiškios minties nereikėtų, kadangi spektaklis siekia sujudinti žmogaus jausminį pasaulį. Frazė „Ne kiekvienas supras, kiekvienas susitapatins“ – puikiai apibūdina pasirodymo idėją. 

Susitikime su Itzik Galili, vykusiame kelios dienos prieš premjerą, choreografas akcentavo ryšio tarp šokio ir šokėjo sukūrimą. Pasak jo, kiekvienas atlikėjas atneša savo patirtis, tik svarbu jas išgirsti ir į jas atsižvelgti. Prie tradicinio šokio pratę baleto šokėjai dažnai sunkiai priima neoklasikinius sprendimus, tačiau tik taip yra „plečiamos jų galimybės svarstyti kitomis formomis“ – teigia Galili, tuoj pridurdamas, kad būtent tie šokėjai vėliau ir duoda didžiausią indėlį į galutinę spektaklio išraišką. Atnešdamas naujų vėjų į klasikinį LNOBT repertuarą, choreografas džiaugėsi savo spektaklio pasaulinei premjerai pasirinkęs Vilnių. „Man čia patinka žmonės“ – lakoniškai, bet nuoširdžiai tarsteli. 

Vos prasidėjus spektakliui buvo galima suprasti, kad tai bus neįprastas reginys. Scenoje nebuvo ne tik legendinių raudonųjų užuolaidų, bet ir kulisas skiriančių juodųjų, todėl buvo galima matyti scenoje esančią techniką, žemiau nei įprastai nuleistus scenos prožektorius, net savo eilės laukiančius šokėjus.  Pompastiškos dekoracijos, kostiumai, ištaigi scenografija, kuri nuolat matoma klasikiniuose pastatymuose, savotiškai atriboja žiūrovą nuo šokėjų. Sprendimas leisti pažvelgti kiek giliau nei riboja užkulisiai išskyrė spektaklį iš visų jau teatre statytų bei suteikė galimybę betarpiškiau pajusti pasirodymą. Spektaklis yra dviejų veiksmų, tačiau su daug skirtingų scenų. 10 eilėraščių, varijuojančių savo nuotaikomis, susipynė į vieną visumą ir tapo nuosekliu pasakojimu. Kadangi pagal eilėraščius yra gana sunku sekti spektaklio veiksmą, labai rekomenduoju atsiduoti tam, kas vyksta scenoje, nenagrinėjant siužeto vingrybių. Nesistenkite atpažinti visus šokėjų sukurtus vaidmenis, verčiau mėgaukitės estetiniu spektaklio aspektu.

Ir išties, Galili ne veltui yra vienas brandžiausių šiuolaikinių choreografų. Jo kūryba pasižymi įdomiais sprendimais, naujomis judesių variacijomis, minimalistiniu humoru ir niekad nenustoja stebinti išradingumu. Šio choreografo skiriamasis bruožas – švelnaus ir griežto, aptakaus ir kampuoto, minimalizmo ir ekstravagancijos, lėto ir greito derinimas. Kontrastų choreografija, kurioje žaidžia ir neoklasikinės formos, ir puantai, dabar savyje sutalpino operą balete. Šokėjai ir dainininkai puikiai pasidalino sceną, vieni kitus sėkmingai papildė: tik opera ar tik šokiu paremtas šis pasirodymas neabejotinai taptų bespalvis. Ir jei jūs manote, kad Galili užsiims vien šokio dalimi, o operos solistus paliks stovėti scenos pakraščiuose, labai klystate! Kiekviena scena buvo apgalvota iki pat smulkmenų ir dainininkai taip pat turėjo atlikti tam tikrus judesius, kurie derėjo prie bendros nuotaikos. Viltės Gineitytės (Balsas) atliekama arija bendroje kompozicijoje su šokėjais J. Lauciumi ir J. Krivicku buvo tokia operos ir baleto dermė, kuri, neabejoju, džiugino ne tik žiūrovus, bet ir pačią solistę, ne tik balsu, bet ir plastiškais judesiais stebinusią publiką. 

„Aš rašau tekstus galvodamas apie jų emocinį kontekstą ir tik tuomet kuriu šokį“ – susitikime teigė I. Galili, tačiau kai libretas remiasi eilėraščiais, labai lengva įsisukti į tiesioginį jų žodžių interpretavimą. Šiame pastatyme derėjo simboliai ir metaforos. Pačios stipriausios šokio scenos buvo masinės, ir nors visuomet galima pasirodyti sinchroniškiau, jos atrodė tikrai įspūdingai. Taip pat puikiai pasirodė Balsai (Genadij Žukovskij, Ignas Armalis, Julija Stankevičiūtė, Kristina Gudžiūnaitė). Išraiškinga choreografija, įsimenanti muzika, tvirti ir užtikrinti šokėjai – dar daugiau tikėtis iš vieno paveikslo būtų nesąžininga. Tačiau net jei visų kitų numerių nebūtų, į šį spektaklį verta eiti vien dėl Jeronimo Krivicko (Veidrodis). Jau ne kartą savo profesionalumą įrodęs, 2018 metų geriausiu solistu pripažintas šokėjas, atliko puikų duetą su Jonu Lauciumi, o vėliau ir solo partiją. Neoklasika jam tikrai labai tinka: J. Krivickas akivaizdžiai mėgaujasi buvimu scenoje, šoka nesusikaustęs, atsidavęs ir įsijautęs. 

Būna spektaklių, apie kuriuos sunku rašyti, nes jie yra pernelyg įprasti, gal net šiek tiek nuobodūs, tačiau yra ir tokių, kurių jokiais žodžiais tinkamai neaprašysi, nes jie buvo kažkas tokio, ko dar niekad nematei, ir likai visiškai priblokštas. Galbūt tik aš nerandu tam tinkamų žodžių. Bet ateikite pažiūrėti. Būtinai. Šis spektaklis savyje turi daug daugiau, nei bet kokia recenzija gali išreikšti. Tai publikos ir atlikėjų ryšys, jausmų ir emocijų manipuliacijos, perleistos per žiūrovų lūkesčių, patirčių ir gal net tos dienos nuotaikų prizmę. Neatidėliokite šio spektaklio kitiems metams, galvodami, kad jis išliks toks pat kaip premjeros dieną. Liūdna tiesa, pripažinta ir choreografo atsakant į mano per susitikimą užduotą klausimą, yra ta, kad spektaklis po visų trijų premjerų tampa atskiru dariniu, pavaldžiu tik sau. Taip dažniausiai nutinka, kai choreografas nebegali padėti ruošis kitiems pasirodymams, ir jei vaidmenys buvo sukurti bendradarbiaujant su pačiais šokėjais. Tad tikimybė, kad po metų atlikimas atrodys kiek kitaip nei dabar, yra labai didelė.

Mano manymu, „Amžinybė ir viena diena“ yra vienas stipriausių šiuo metu rodomų spektaklių. Praplečiantis ribas, jungiantis anksčiau, rodos, nesujungiamas meno sritis, gluminantis, tačiau įkvepiantis ir abejingų nepaliekantis kūrinys tikrai vertas kiekvieno Jūsų dėmesio. Kviečiu pamatyti šią šokio operą patiems balandžio mėnesį. Iki pasimatymo teatre!