2018-06-10 M. K. Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio programos baigiamasis koncertas.

Tai, kad M. K. Čiurlionio menų mokykla ruošia profesionalius baleto šokėjus, žino visi, bet tik nedaugelis žino, kad nuo pirmos gimnazijos klasės mokykla ruošia ir modernaus šokio šokėjus. Ar jie tokie patys talentingi kaip ir baleto skyriaus mokiniai? 2018 m. birželio 10 d. vykusiame šiuolaikinio šokio programos mokinių baigiamajame koncerte buvo galima įsitikinti, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio perspektyvos puikios.

Koncertas buvo dviejų dalių. Pirmojoje dalyje atliktos mokinių kompozicijos, miniatiūros ir kelios ištraukos iš šokio spektaklių, antroje – 2017m. Auksinio scenos kryžiaus laimėtojo choreografo ir šokėjo Niels’o Claes’o kompozicija.

Koncertą pradėjo Gabrielės Bagdonaitės kompozicija „Afektas“ pagal Mariaus Bagdono muziką. Prasiskleidus užuolaidai pamačiau instrumentus scenos gale ir apsidžiaugiau, kad bus šokama pagal gyvą muziką, tačiau tai tebuvo daug žadantis pirmas įspūdis. Gyva muzika nuostabi, šviesos taip pat buvo puikios, tačiau pati choreografija tik iš pradžių atrodė daug žadanti. Šokėjos buvo susikausčiusios, tad ir man nepavyko atsipalaiduoti.

Ištrauką iš šokio spektaklio „Juodvarniai“ (choreografija Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, muzika Steve Reich) atliko 9, 10, 11 klasių šiuolaikinio šokio programos mokinės. Nemačiau visos šio spektaklio versijos, tačiau ši ištrauka gero įspūdžio nepaliko, nes merginos šoko netvirtai, darė  klaidų, kurios nors ir ne esminės, bet lėmė bendrą vaizdą.

Atlikti jau du šokiai, o aš vis dar nieko neįvertinau puikiai. Blizgančia suknele scenoje sužibusi Valerija Gneuševa suteikė man vilties. Ji atliko savo kūrybos choreografiją „Mrs. Goody“ pagal Lailos Kinnunen ir Schwefelgelb muziką. Kalbėdama žodžius apie moters laisvamaniškumą bei linguodama į ramų taktą, ji sukūrė visišką kontrastą vėliau atliktai kompozicijos daliai pagal alternatyvią muziką. Šokio tema buvo #metoo, parodyta moteris, kaip ją įsivaizduoja vyrai. Šis feministinis kūrinys buvo palydėtas gausiomis žiūrovų ovacijomis.

Choreografinė kompozicija „Dvylika“ (choreografė Brigita Paškevičiūtė, muzika Pink Floyd – Pigs (Three different ones)) buvo visiškai nepanaši į prieš tai buvusius kūrinius. Kerziniais batais apauti šokėjai nenustygo mokykliniuose suoluose – stereotipiškai maištaujantys paaugliai. Nors trūko sinchroniškumo ir choreografija buvo kiek nuspėjama ir besikartojanti, nuobodžia šios kompozicijos tikrai nepavadinsi. Atrodo, toks tradicinis sprendimas: paaugliai apie paauglius ir dar iš tokios stereotipinės pusės, bet ar reikia kiekvieną kompoziciją paversti gilia ir keliančia daug filosofinių klausimų? Imtis tokios temos, kur visuomenėje kiekvienas nori išsiskirti ir tuo supanašėja su visais, yra naujiena. Puikus pavyzdys, kai tradiciniai rėmai ne suvaržo, o įkvepia kurti.

Nuobodžiai tvarkingas pasirodymas – „Išeinant“ (choreografija Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, muzika Dario Marianelli), kuris nepaliko gilesnio įspūdžio.

Mariją Ivaškevičiūtę pastebėjau „Dvylikoje“ ir nekantriai laukiau jos kompozicijos („Krytis“, muzika: Tim Hecker- Virginal). Marija yra man atradimas! Atvira, tikra, neįtikėtinai ekspresyvi ir gyva – tikras perliukas. Pasirinkusi garsų turtingą muziką joje „nepaskendo“. Jos šokis neišsiskyrė nei ypatingais triukais, nei šuoliais, tačiau be didelių pastangų Marija prikaustė žiūrovus. Paprastume ir detalėse – štai kur slypi raktas į grožį, o Marija jį tikrai surado. Ši kompozicija mano viena mėgstamiausių.

Vakaras neapsiėjo ir be baleto (ar balerinų, šokančių šiuolaikinį šokį). „1883“ (muzika Mala- Changes (James Blake remix), choreografija Miglės Čaplinskytės, atliko 12, 13 kl. klasikinio šokio programos mokinės) buvo 5 minutės tvarkingo baletiško moderno, kurio kitaip ir negali sušokti baleto skyriaus mokinės. Tvarkingai, gerai, bet jei ne mano užrašai, nelabai ką ir prisiminčiau.

Dar vienas atradimas buvo Erikas Žilaitis, išsiskyręs jau pačiame pirmame pasirodyme „Afektas“. Jo kompozicija „L“ (muzika: Warmth/Youth) niekuo nenusileidžia Marijos kompozicijai. L reiškia lietų, ir nors scenos vaizdas ir apranga pasirodė blanki, šiam šokiui puikiai tiko. Eriko šokis išsiskyrė šuolių gausa, o jo šokimo maniera buvo išjausta ir plastiška. Tiesiog smagu ir gera į jį žiūrėti, aš būtinai ateisiu į visus jo pasirodymus, kad ir kur jis šoks vėliau.

Dorėjos Atkočiūnas „Dagilėlis“ (muzika „Auga kėime dagilėlis“, dainavo Loreta Mukaitė- Sungailienė) pasirodė kaip įdomus bandymas atsigręžti į liaudies kūrybą ir adaptuoti ją šiuolaikiniam šokiui. Sprendimas įdomus, bet muzika užgožė choreografiją. Vis dėlto norėtųsi pamatyti daugiau Dorėjos kūrinių!

Pirmąją koncerto dalį baigė šokio spektaklio „Kurmis“ adaptacija (muzika Suuns, choreografija Miglės Praniauskaitės, atliko 9, 10 klasių šiuolaikinio šokio programos mokinės). Puikus sinchronas ir gaivališka energija – štai kaip apibūdinčiau šį pasirodymą. Ryškus ir įsimenantis reginys, sukeliantis norą pamatyti visą spektaklį.

Antrojoje koncerto dalyje 12, 13 klasės šiuolaikinio šokio diplomantai atliko Nielso Claeso choreografiją „Jiems patinka“ pagal Roberto Mayerio ir Lino Poškaus muziką. Nielsas Claesas yra belgų kilmės šokėjas ir choreografas, šiuo metu dirbantis įvairiuose projektuose Lietuvoje ir šokantis šokio teatre PADI DAPI Fish. Už 2017 metais kartu su Gintare Marija Ščavinskaite pastatytą spektaklį „Aside“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ši choreografija atspindi 2018 metų jaunų suaugusiųjų realybę: spaudimą būti mėgstamam, sekamam, baimę prarasti tapatybę ir daugelį kitų aktualių dalykų. Kalbama ir apie artimųjų svarbą besiformuojančiam jaunuoliui, jų vaidmenį įkvepiant pasitikėjimo savimi. Nielsas kelia klausimą, ar palaikymo ir tarpusavio supratimo reikia tik augant. Atsakymo neradau. Žiūrint užplūsta emocijos, tik antrą kartą gėrintis reginiu galima atrasti naujų prasmių. Bet neapsigaukite – pirmas įspūdis labai svarbus, nes be jo nesinori gilintis ir analizuoti. Mielai pažiūrėčiau šią choreografiją dar kartą. Po to dar. Ir dar. Nes ji yra tokia daugialypė lyg rožės pumpuras – graži iš pirmo žvilgsnio, graži iš arti, graži iš visų pusių ir graži net nuplėšus kelis žiedlapius. Patiktų, net jei ir choreografija būtų atlikta salėje, be pritaikyto apšvietimo, o šokėjai šoktų su savo treniruočių drabužiais. Daugelis mano, kad šokis turi susidėti iš daugybės dalykų. Bet ar be šviesų ir scenos tai nebebūtų šokis? Juk choreografija nėra beprasmių pašokimų ir pasisukimų visuma. Choreografija yra jausmas, paverstas judesiu. Choreografija pakutena sielą.

Puikus vakaras, puikūs pasirodymai ir stovinčių žiūrovų ovacijos! Sveikinu visus pasirodžiusius, ypač diplomantus, kuriems nuoširdžiai linkiu sėkmės. Mano spontaniškas sekmadienio nuotykis tapo atradimų vakaru!