2018–11–10 “Procesas”, 6 spektaklis LNOBT. 

Pasibaigus spektakliui ėmiau ploti atsistojusi, vos tik scenoje pasirodė pagrindiniai solistai. Atsistojau nekreipdama dėmesio į tai, kad aplink mane visi dar sėdi. Tegul stojasi, kad ir mano elgesio verčiami. Plojau ir plojau. Ir šypsojausi. Tikėjausi pagauti kurio nors iš šokėjų žvilgsnį, bet nepavyko. Dar niekad nėra pavykę. Bet aš plojau, iki kol delnai paskaudo. Norėjau ploti ir rėkti „Bravo“ ir „Ačiū“. Uždanga nusileido ir nepaisant mano noro parodyti savo susižavėjimą, teko plaukti kartu su minia iš perpildytos salės. 

Po premjeros anų metų gruodį pranašavau „Procesui“ nepopuliarumą. Apsirikau. Akylesni pasakys, kad šis spektaklis šiemet tebus rodomas 4 kartus, todėl ir susidomėjimas didelis, bet turiu atšauti, jog į prastus spektaklius pilnos salės su stovimais bilietais niekaip nesurinksi, net jei rodytum ir kartą. Neatbaidė žiūrovų ir tai, kad čia pirmas ilgesnio metro Martyno Rimeikio kūrinys, ir kad remiamasi pilku Kafkos romanu, kurio daugelis iki galo neprisiverčia perskaityti, ir juo labiau tai, kad pats spektaklis nėra toks, į kurį nuėjus gali užsidėti pliusiuką, kad buvai balete, nes čia nei puantų, nei princų nėra. Daugiau taip nenuvertinsiu publikos, pasirodo, ji mėgsta avangardinį baletą. 

Paskutinį kartą spektaklį mačiau prieš beveik metus, per premjerą. Premjeros dažniausiai būna atrepetuotos ir dažniausiai, nepaisant premjerinio artistų jaudulio, techniškai tvarkingos. Tačiau jeigu spektaklis nėra rodomas ilgesnį laiką, jis praranda savo pirminį grožį. Ir aš nekalbu apie techninį atlikimą, nes jį visuomet galima atrepetuoti, o tekstą pasikartoti, tačiau spektaklio „dvasia“ dingsta, todėl labai džiaugiuosi, kad choreografas M. Rimeikis dirba Lietuvoje ir šokėjai galėjo įkūnyti vaidmenis taip, kaip buvo sumanyta pradžioje. Dėl šios priežasties, net tokį ilgą laiką spektaklio nemačius, jis atrodė lyg naujai pastatytas, vis dar dominantis šokėjus ir uždegantis jų akyse ugneles, be kurių nebus nei vieno nuostabaus vaidmens. 

Jozefą K. įkūnijusio Ernesto Barčaičio akys tikrai žibėjo. Didelio techninio ir artistinio meistriškumo reikalaujantis vaidmuo – būtent toks yra K. ir jis išpildė jį iki pat paskutinio atodūsio. Spektaklio pradžioje lyg ir neužtikrintai pradėjęs jis pamažu prisijaukino vaidmenį ir duete su panele Biurstner (Rūta Lataitė) jau buvo tas Jozefas K., kurį matėme ir baleto pabaigoje: analizuojantį ir darantį išvadas, nenusileidžiantį primestai kaltei ir nesileidžiantį įsukamam į teisminį procesą, tačiau viduje labai dėl savo nelaimės sunerimusį, nusivylusį ir nebežinantį, ką jam daryti. Man labai patinka šio vaidmens daugialypiškumas: stipri išvaizda, nuolankus, tačiau tikrai nepastumdus K. charakteris persipina su turtingu jo vidumi, dėl kurio atjautos jis tampa „autsaideriu“ pasaulyje, kur žmonės žiūri, bet nemato. 

Naujajame amplua atsiskleidė Olesia Šaitanova, šokusi teismo valytoją. Ši partija tiko jai lyg nulieta. Nenoriu nuginčyti viso darbo, kuris buvo įdėtas į šį vaidmenį, tačiau be vidinės pajautos, publikos niekada neužbursi. O ji būtent tą ir padarė: traukė visus žvilgsnius į save. Valytojos partija labai skiriasi nuo visų kitų partijų, kad ją lengva sugadinti „perspaudžiant“. Valiūkiškumas, atsainumas, nerūpestingumas, derantis su lengva pašaipa K. ir jo susireikšminimui dėl kaltinimų, valytoja tikrai iškrenta iš visų veikėjų konteksto. Lyg nepriklausanti teismui, lyg visiškai laisva asmenybė ji leidžia sau tiek domėtis kaltinimais, tiek pašiepti K., darantį tą patį. Manau, kad ji pati jaučiasi lyg atsiribojusi nuo tų klerkų, lyg maištininkė, kažkuo primenanti K., bet vis dėlto gudresnė už jį ir nesipriešinanti tam, ko negali nugalėti. Manau, kad ji galvoja, kad maištas tik iki tam tikros ribos yra protingas, o vėliau- savižudybė, todėl nors ir žavėdamasi K. drąsa, jaučiasi geriau įsitaisiusi nei Jozefas: tarsi saugioje vietoje, kurioje gali mąstyti individualiai, ne pagal sistemą, tačiau tuo pat metu išlikti absoliučiai neliečiama. Tarsi sraigtas laikrodžio mechanizme: sraigtas kito sraigto niekad nesutraiškys. 

Noriu pasakyti, kad šiame spektaklyje be puikių pagrindinių solistų, taip pat yra nuostabus kordebaletas. Dažnai pamirštama paminėti visus tuos šokėjus, afišoje jų pavardžių nepamatysi, bet būtent jie yra ta ašis, ant kurios laikosi visas spektaklis. Daugybė darbo įdėta gludinant judesius, tobulinant juos iki begalybės, bet ne veltui – tokių greitų, švarių ir sinchroniškų judesių niekur nebūsite matę. 

Daugialypiškumas būtų tas žodis, jei reiktų man juo vienu „Procesą“ apibūdinti ir jis atsiskleidžia absoliučiai visuose aspektuose. Vaidmenys yra sukurti lyg tikro pasaulio žmonės: iš pirmo žvilgsnio vienokie, ilgiau pastebėjus – kitokie, pažinus trečiokie. Visi be išimties jaučiantys emocijų spektrą, skirtingai besielgiantys ir visi turintis motyvų savo elgesiui pateisinti. Jų judesiai taip pat gali būti įvairiai interpretuojami, vienaip atrodys mostas ar žvilgsnis man, kitaip jums. Daugialypė ir muzika, su visais pasišokėjimais ir melodijos bangavimu, ir scenografija, kuri, beje, man labai patinka. Daugialypiškumas iš savęs nepadaro spektaklio gero, tačiau neabejotinai palieka minčių po spektaklio, ką dalis publikos jau laiko gero kūrinio ženklu. 

Retas spektaklis taip prikausto dėmesį kaip šis. Nenustebau, kai prieš pirmą veiksmą šalia manęs sėdėjusi mergina pasakė savo palydovui, kad jei nepatiks, per pertrauką galės išeiti, tačiau po pertraukos jiedu abu sėdėjo savo vietose. Toks jau tas „Procesas“ – pilnas magiškos traukos.