2021–08–13 vienaveiksmių šokio spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ premjera Klaipėdos elinge. Choreografas – Edwardas Clugas, atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. 

Reikia pripažinti, kad į šį spektaklį bilietus nusipirkau labai spontaniškai. Kadangi tuo metu atostogavau Kuršių nerijoje ir jokių pasirodymų žiūrėti tikrai neplanavau, tapau pačia tikriausia reklamos auka. Bepusryčiaudama netyčiomis nugirdau, jog Klaipėdoje ruošiamasi dviejų šokio spektaklių premjerai, ir, vos išgirdusi choreografo pavardę, iškart ėmiau ieškoti bilietų. 

Edwardo Clugo vardas turėtų būti girdėtas atidžiau Lietuvoje rodomus šokio spektaklius lankantiems žiūrovams. 2018 metais Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje pristatė E. Clugo „Perą Giuntą“, o 2019–aisiais Compensa koncertų salėje buvo galima pamatyti dviejų vienaveiksmių šio choreografo spektaklių tandemą: „Radio&Juliet“ pagal Radiohead muziką bei „Quatro“. Pastarajį renginį mačiau ir aš, beje, kaip ir šįkart visai netikėtai nusipirkusi bilietą dieną prieš. Po spektaklio kilusius įspūdžius aprašiau vienoje pirmųjų savo šiuolaikinio šokio recenzijų ir labai nuoširdžiai vyliausi, kad tai nebuvo paskutinis mano matytas E. Clugo darbas. Po beveik trejų metų mano noras išsipildė, tad belieka palinkėti, kad kito karto taip ilgai laukti neteks. 

Edwardas Clugas iš tiesų yra vienas talentingiausių šiuolaikinių choreografų. Gimęs nedideliame Rumunijos miestelyje kūrėjas ganėtinai vėlai (jau būdamas 10 metų) įstojo į Nacionalinę baleto mokyklą Kluže–Napokoje, kurią sėkmingai baigė. Savo šokėjo karjerą E. Clugas pradėjo Mariboro (Slovėnija) balete, kuriam vėliau ėmė ir vadovauti. Kone aiškiausia šio choreografo sėkmės išdava – didžiulė jo darbų paklausa Europoje ir už jos ribų. Kūrėjas buvo kviestas kurti spektaklius Olandijos, Belgijos, Šveicarijos, Vokietijos, Portugalijos ir kitų šalių teatrams, o jo darbai parodyti daugybės festivalių ir gastrolių metu. Šiuo metu E. Clugas bendradarbiauja su Maskvos didžiuoju teatru, kur stato M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. 

Tiek „Stabat mater“, tiek „Šventasis pavasaris“ nėra nauji E. Clugo darbai. Nors galėtų atrodyti, kad toks „perdirbtas“ spektaklis praranda dalį savo vertės, tai absoliučiai nėra tiesa. Žinoma, specialiai tam tikrai baleto trupei sukurtas, kartu su menine komanda realizuotas darbas visuomet žavi savo naujumu ir išskirtinumu, tačiau tokie užsakymai būna itin brangūs ir nebūtinai savaime vertingi. Šiuo atveju, choreografas atvyko keletą dienų prieš premjerą ir kaip pats teigė viename iš interviu „mokė atlikėjus pajausti šokio malonumą“. Reikia pripažinti, jog nepasidomėjus, ko gero, būtų sunku net ir pasakyti, kad choreografija nebuvo taikoma KVMT trupės galimybėms, nes išpildymas (nepaisant kelių neištemptų pėdučių ar taip aukštai nepakilusių kojų) maloniai nustebino. 

„Stabat mater“  pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką buvo pirmasis vienaveiksmis to vakaro spektaklis, o jo pasaulinė premjera įvyko dar 2013 metais Miunchene. Muziką gyvai atliko KVMT simfoninio orkestro styginių grupė bei solistės Beata Ignatavičiūtė ir Viktorija Bakan. „Stabat mater“ (liet. stovėjo motina) yra himno pobūdžio liturginė giesmė mergelei Marijai, kurią įvairiai interpretavo daugybė kompozitorių, iš jų ir G. B. Pergolesi. Šis 12 dalių muzikinis kūrinys, atrodytų, yra niekaip nesuderinamas su šiuolaikiniu šokiu; būtent tokia mintimi savo kūrybinį kelią pradėjo ir pats choreografas. „Muziką šiam spektakliui pasirinkau ne savo noru – tai buvo užsakymo dalis. Neįsivaizdavau, kaip įmanoma šokti pagal Pergolesi „Stabat Mater“, tad nutariau susitelkti į pasakojimą“ – teigė E. Clugas. Ir išties visiškai minimalistinė scenografija ir kostiumai leido atsiriboti nuo įprastinės religinio kūrinio interpretacijos. Scenoje buvo galima matyti 16 šokėjų, tai yra 8 merginos kreminėmis suknelėmis ir 8 vaikinai juodais kostiumais, ir kelis baltus pailgus suolus, kurie atstojo visas reikalingas dekoracijas. 

Nuo pat pirmosios akimirkos, kai šokėjai po vieną įžengė į apytamsę sceną (kuri buvo pastatyta senajame elinge taip, kad užsisvajojusio žiūrovo akys galėtų nukrypti į vis praplaukiančius laivus), iki pačio paskutinio muzikos akordo spektaklį žiūrėjau sėdėdama ant savo kėdės krašto. Pirmiausia dėl to, kad spontaniškai pirkti bilietai tikrai negarantuoja aiškaus scenos vaizdo (elingo teritorijoje stovintys stulpai kai kuriems žiūrovams dalinai dengė sceną), bet labiausiai dėl to, kad nenorėjau nieko praleisti. Tiek mano jau minėtame spektaklyje „Radio&Juliet“, tiek šiame pasirodyme choreografija yra itin turtinga judesių, formų ir netikėtų sprendimų. Manau, jog kartą pamatęs E. Clugo spektaklį nesunkiai atskirsi ir visus kitus jo darbus, nes šis kūrėjas sugeba atrasti vis naujų judesių savo choreografinio braižo ribose. Šiame darbe jis taip pat žaidė judesiu  ir kūrė vis naujus, neatsibostančius paveikslus, kurie ne tik kad tiko prie pasirinktos muzikos, bet ir leido jai atsiskleisti naujomis spalvomis. Tiesa, religinė tematika vis tiek buvo išlaikyta: stilizuotas Jėzaus gimimas, nukryžiavimas ir mirtis – tai tik keli epizodai, lydimi kitų, jau kasdieniškesnių vyrų ir moterų gyvenimo scenų. Skausmingas ir jautrus G. B. Pergolesi kūrinys sušvito paslėpta viltimi ir netgi lengvute ironija, kuri dar kartą priminė seną tiesą: ten, kur yra skausmas, yra ir viltis. 

Jei iš pirmojo spektaklio pavadinimo buvo sunku suprasti, ko būtų galima iš jo tikėtis, tai antrasis vienaveiksmis spektaklis „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką tikrai sukelia daugeliui žiūrovų vienokių ar kitokių asociacijų. Šis baletas debiutavo 1913 metais Paryžiuje ir… pradėjo riaušes! Tikrai netikėta reakcija į baleto premjerą. Bruzdėjimas žiūrovų gretose prasidėjo jau pirmoje kūrinio dalyje, bet netrukus publika taip įsismarkavo, kad buvo nebeįmanoma girdėti orkestro. Dalis tuomečių meno kritikų teigė, jog tai dėl ekscentriškos, rusų liaudies kūrybos elementų nestokojančios ir to meto baleto muzikos rėmams nepaklūstančios muzikos. Visgi kiti laikėsi nuomonės, kad kalta Vaslavo Nižinskio choreografija, kuri buvo absoliučiai atgrasi prie „Silfidės“ (beje, šis spektaklis tą vakarą buvo rodytas prieš „Šventąjį pavasarį“) ir „Gulbių ežero“ stilistikos pratusiems paryžiečiams. Bet kuriuo atveju, pirmasis debiutas nebuvo sėkmingas, tačiau paženklino „Šventąjį pavasarį“ kaip išskirtinį, publiką šokiruojantį baletą. Pats I. Stravinskis šį savo kūrinį apibūdino kaip „muzikinį – choreografinį darbą, kuris vaizduoją pagoniškąją Rusiją, apimtą magiškos pavasario jėgos“. Šis pasirodymas apjungia pirmąją, žemės garbinimo, ir antrąją, aukojimo, dalį. Originaliame pastatyme pusvalandžio trukmės kūrinio eigoje raudonžandės ilgakasės merginos ir tradiciškai apsirengę jaunuoliai atlieka liaudies šokių elementais prisodrintus šokius, vėliau iš savo tarpo išrenka jauną merginą, kuri turi būti paaukojama protėviams ir pavasario dievams. Šis žmogaus naivumo, tyrumo ir neapsakomo žiaurumo kontrastas stebina net ir šiuolaikinį žiūrovą. 

2012 metais pristatytas Edwardo Clugo „Šventasis pavasaris“, kaip ir visi šio kūrėjo darbai, nepaklūsta stereotipiniam požiūriui į klasikinius kūrinius. Todėl V. Nižinskio choreografijos čia nedaug: liko tik raudoni skruostai ir ilgos kasos. Beveik nuogi, balkšvai padažyti šokėjų kūnai atrodė antžmogiški, praradę gyvybę, bet tuo pačiu metu ir labai pažeidžiami. Šis efektas sustiprėjo ir dėl visiškai juodo scenos fono. Spektaklis prasidėjo nuo vienišos melodijos, tačiau melancholiška nuotaika visiškai netikėtai persimainė ir muzika tapo rūsti, kone griežta. Šis ir toliau pasikartojantis chaotiškas ritmas ir nenuspėjama muzikinė eiga ganėtinai greitai ėmė gluminti kūrinio negirdėjusius žiūrovus. Tuo tarpu įtampa scenoje augo, kol galiausiai pasiekė pirmąją savo kulminaciją – iš viršaus į sceną netikėtai pasruvo vanduo. Vanduo – vienas iš keturių archetipinių elementų – įvedė spektaklį į naują plotmę, atvėrė naujas judesio galimybes: vanduo buvo taškomas, spardomas, be to jis leido netrukdomai slysti scenos paviršiumi. Nors neabejoju, kad ir antrasis spektaklis būtų buvęs sėkmingas ir be jokių papildomų „fintų“, tačiau retrospektyviai žiūrint „Šventojo pavasario“ „vinimi“ neabejotinai tapo vanduo. 

Kaip ir originaliame pastatyme, žmogaus žiaurumo elementas išliko. Nebuvo labai malonu stebėti grubų, šaltą (perkeltine prasme žiūrovams ir tiesiogine prasme šokėjams) ir primityviai negailestingą šokį. Nejučiomis ėmė brautis pasipriešinimas tam, ką matau: nesupratau tų žmonių žiaurumo ir atjautos stygiaus priežasties, nenorėjau tikėti, kad dar ankstyvame XX a. kūrėjai šitaip negatyviai įsivaizdavo tikrąją, nesuvaidintą žmogaus prigimtį. Ieškodama atsakymo prisiminiau dar šiemet skaitytą Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“, kurio viename epizode aprašytas jaučio pasipriešinimas jo likimui ir žmonių susitelkimas, kad tas stiprus gyvulys būtų pažabotas. Būtų galima brėžti daugelį paralelių tarp šių kūrinių, bet nesunkiai paaiškėja ir pagrindinis skirtumas – E. Clugo pasmerktoji nesipriešina, o veikiau oriai priima savo lemtį. Čia pravartu prisiminti ir Eglės pasaką, kurioje moteris taip pat paklūsta kitų valiai, kad ir kaip stipriai tai eitų prieš žmogiškąją, išgyventi siekiančią prigimtį. Šitokių minčių įkvėpta, ko gero, tik pradedu savo apmąstymus apie tai, ką bandė savo kūryboje nagrinėti Edwardas Clugas ir jo pirmtakas Igoris Stravinskis, bet žinau viena – geras spektaklis yra tas, po kurio galvoje dar ilgai dūzgia mintys. 

Turiu pripažinti, kad aplodismentai buvo neproporcingai menki šių dviejų kūrinių sėkmei. Galbūt dalį jų nusinešė smarkūs uostamiesčio vėjai arba sugėrė aplink tvyrantis vanduo, bet noriu tikėti, jog visi tą dieną premjerą stebėję žiūrovai išsinešė minčių ir įspūdžių rinkinį. Tiek „Stabat mater“, tiek „Šventąjį pavasarį“ bus galima pamatyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro įprastiniame repertuare (nors ir sunku įsivaizduoti tokį kiekį vandens teatro scenoje), tad labai labai kviesčiau kitą kartą uostamiestį aplankyti ne tik dėl bangomis viliojančios jūros, bet ir dėl vieno iš kokybiškiausių ir profesionaliausių šiuolaikinio šokio spektaklių Lietuvoje. Iki pasimatymo teatre!