2022-04-29 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografinių miniatiūrų vakaras „Dėmesio! Baletas 2022” Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmuose“.

Prieš kiek mažiau nei metus, 2021 metų vasarą, Klaipėdos elinge stebėjau spektaklių „Stabat mater“ ir „Šventasis pavasaris“ premjeras. Aprašiusi savo įspūdžius pasidalinau nuoširdžia rekomendacija ir reikia pripažinti, kad net šiek tiek „užpavydėjau“, jog ne Vilniuje, o Klaipdėdoje (kur nesu dažnas svečias) šis spektaklis bus rodomas. Visgi nepraėjo nė metai, o aš ir vėl apsilankiau Klaipėdoje, tiesa, šįkart jau dėl kito kūrinio, ir pirmą kartą spektaklį žiūrėjau laikinuose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės namuose – „Žvejų rūmuose“. Neįprastai saulėtą pavasario vakarą stebėjau be sostinei būdingos skubos ir lėkimo į teatrą besirenkančius žiūrovus ir laukiau kūrybinio vakaro pradžios.

Pati renginio forma, tai yra choreografinių miniatiūrų vakaras, nėra nauja šokio mylėtojams, be to, ypač mėgiama įvairių baleto mokyklų. Sunku atsiriboti ir nuo „Kūrybinio impulso“. Tai – šiemet jau jubiliejinį 10-ąjį kartą organizuojamas Operos ir baleto teatro artistų choreografinių miniatiūrų projektas, ne tik žymintis baleto sezono pabaigą, bet jau ir tapęs pripažinta pradedančiųjų choreografų kūrybinių bandymų platforma. Žinant tai, nori to ar nenori, jau pats vakaro pavadinimas formuoja tam tikrus išankstinius įsitikinimus. Prie lūkesčių, be abejo, prisideda ir matytos premjeros sėkmė, tad šiuos mano pamąstymus sustabdė tik spektaklio pradžioje užgesusios šviesos.  

Pirmoji vakaro miniatiūra buvo Aušros Krasauskaitės „Alsuoti Alsavimu“. Juodai aprengti artistai visiškai juodame scenos fone, jų plastiškai judantys kūnai ir numerį vainikavęs netikėtas citrinų valgymas leido suprasti, kad šiandien, tikriausiai, rausvų tutu sijonų ir puantų nebus. Sopranas Rita Petrauskaitė, J. S. Bacho muzika ir „nuogos“ scenos grubumas iš pradžių nustebino ir kiek trikdė, tačiau sukurta šiek tiek melancholiška, bet tokia jauki atmosfera taip ir neapaleido manęs visą spektaklį. Jau besibaigiant pirmajam numeriui aš beveik tikėjausi būti pažadinta iš tokios malonios tamsumos ryškiomis šviesomis, tačiau taip nenutiko, o veikiau priešingai – choreografinių miniatiūrų vakaras pasirodė esąs visai ne atskirų choreografijų koncertas (kaip kad buvo galima tikėtis), o veikiau organiškai sujungta miniatiūrų visuma.

Vakarą tęsė Airisės Gudonytės „Naive dream“. Kaip gerai numerį apibūdino pats pavadinimas, šis dviejų žmonių šokis (Roman Budko, Ksenija Jermakova) buvo mokykliškai teisingas ir tvarkingas, todėl pasirodė kiek naivus ir saldus. Visai kitokį duetą buvo galima matyti Taurūno Baužo choreografijoje „Antano Garšvos portretas“ (Yan Malaki, Mykhailo Mordasov). Čia ambicingai užsibrėžtas tikslas atskleisti A. Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinio herojaus Garšvos portretą netikėtai susisiejo su neseniai Operos ir baleto teatre matytu G. Kuprevičiaus baletu „Čiurlionis“. Tiek scenoje matoma lova su metaliniu rėmu, tiek pagrindinio herojaus dualizmas, net muzikinis pasirinkimas – abu šie kūriniai man pasirodė neįtikėtinai panašūs. Pasak choreografo, jo miniatiūros objektas buvo Garšvos egzistencializmas, savinaika, tai gana aiškiai atsispindėjo ir scenoje: staigūs, grubūs, trūkčiojantys judesiai neleido žiūrovams atsipalaiduoti. Ši netikėta Čiurlionio ir Škėmos – tokių dviejų fundamentalių lietuvių kūrybos paminklų – paralelė man pasirodė itin įdomi ir verta dėmesio. Juk tiek biografiniame balete, tiek šioje miniatiūroje buvo siekta atskleisti žmogaus vidinius išgyvenimus, kurie, pasirodo, daug universalesni ir dažnesni nei galėtų pasirodyti tam vaizduojamam vienišumo ir sunkių klausimų kamuojamam herojui.

Choreografės Viktorijos Galvanauskienės miniatiūra „Vilty“ gudriai išnaudojo scenoje paliktą lovą ir taip toliau nepertraukiamai tęsė choreografinį vakarą. Šis pasirodymas taip pat plėtojo jau pradėtą dualizmo temą: kol Beata Ignatavičiūtė skaitė eiles, choreografė žodžius „įveiklino“ savo kūnu. Tos pačios choreografės antroji miniatiūra „Šią akimirką – laimingi“ subtiliai tęsė pirmosios kompozicijos tematiką ir tolima laimės viltis tapo pačia laime.

Gaj Žmavc miniatiūra „Starfall“, sukurta Ksenijai Jermakovai, priminė „Stabat mater“ ir „Šventojo pavasario“ atgarsius. Šis choreografas tęsė draugystę su Klaipėdos baleto trupe po to, kai praleido čia nemažai laiko kaip Edwardo Clugo asistentas, tad turėjo galimybę gerai pažinti trupės galimybes. Kurdamas muziką ir choreografiją savo pasirodymui jis mąstė apie dualistinį pasaulio modelį bei žvaigždžių paradoksą: žvaigždės iš toli atrodo nuostabiai, tačiau priartėjus prie jų per arti jos tampa mirtinos. Šis numerio idėjos paaiškinimas, gaila, nebuvo taip gerai suprantamas nežinant choreografo intencijos. Pats šokis pasirodė gan ištęstas ir, jei ne ekspresyvus K. Jermakovos atlikimas, būtų tikrai kiek prailgęs.

Iš sąstingio pažadino antroji T. Baužo miniatiūra „The One“, kurią atliko R. Budko, Y. Malaki, M. Mordasov ir M. Sidenko. Nedaug yra baletų, kuriuos beveik kiekvienas gali atpažinti nuo pat pirmojo akordo, tačiau Čaikovskio „Gulbių ežeras“ yra būtent toks. Baltais plunksnų šortais aprengti pusnuogiai šokėjai nuo pat pirmos minutės scenoje pavergė žiūrovų dėmesį ir išsklaidė prieš tai rodytų numerių rimtį ir susikaupimą. Komiškai besistaipydami ir savo apdaro plunksnas aplink bedraikydami atlikėjai susilaukė ne tik juoko pliūpsnio, bet ir gausių aplodismentų. Visgi akylesnė akis nesunkiai galėjo susieti šią miniatiūrą su Itziko Gailili „Keturiomis gulbėmis“ ar visa gausybe kitų „Gulbių ežero“ interpretacijų, kurios visos pasižymi krentančiomis plunksnomis, (ne)sąmoningomis klaidomis ir pernelyg išraiškingu atlikimu.

Stebėdama kitus žiūrovus atkreipiau dėmesį, kad po tokio interaktyvaus ir įsimintino numerio didžiajai daliai jų buvo sunku grįžti į šiuolaikinio šokio minatiūras gaubiančią rimtį. A. Gudonytės  „Invictus“ (atlieka A. Chekmarova, V. Galvanauskienė, M. Sidenko, K. A. Zahradnick) pratęsė kūrybinį vakarą ir vėl taisyklinga ir preciziška modernaus šokio kalba kvietė pažvelgti į darnų kūnų bendravimą. Ši tema toliau buvo plėtota Y. Malaki choreografijoje „Fauns“. Atlikėjai Y. Malaki ir M. Mordasov yra tikrai dėmesio vertas duetas: jie buvo žaismingi ir jaunatviški, be to, jiems šauniai pavyko atrasti balansą tarp savimeiliško mėgavimosi savo kūno galimybėmis ir nuoširdaus judėjimo scenoje. Nežinodama miniatiūros pavadinimo pasižymėjau sau, kad šių dviejų artistų šokis man savotišku išdidumu priminė kultūrizmo varžybas, bet programėlėje perskaičiusi, kad jis yra įkvėptas faunų, turėjau pripažinti, kad choreografija įspūdingai tiksliai pavaizdavo tai, kaip faunai yra įsivaizduojami literatūroje ir populiariojoje medijoje.

Trečioji ir paskutinioji T. Baužo miniatiūra „Žvaigždutė“, kurią atliko M. Mordasov, sopranas B. Ignatavičiūtė ir pianistė Loreta Piaseckienė, pasirodė kiek nuspėjama. Lyg norėdamas tam įspūdžiui pasipriešinti choreografas nusprendė miniatiūrą užbaigti artisto šiuoliu į duobę, esančią scenos pradžioje, kas, žinoma, susilaukė audringos publikos reakcijos. Jau nujausdami kūrybinio vakaro pabaigą žiūrovai atidžiai sekė ir paskutiniąją Yan Malaki miniatiūrą „Devoid of feelings, not devoid of love“. Kartu su Daria Verovka atlikta kompozicija pirmiausiai įsiminė dėl puikaus Ezio Bosso muzikinio kūrinio, bet ir dėl jau prieš tai mano įvertinto Yan Malaki. Šis šokėjas, ko gero, man buvo vienas įsimintiniausių viso vakaro atlikėjų: tiek jo choreografinė kalba, tiek techniškas atlikimas išskyrė jį ne tik duetuose, bet ir grupinėse scenose. Tiesa, po šitiek vienas kitą keičiančių šiuolaikinio šokio numerių darėsi sunku juos vienas nuo kito atskirti, tad mielai pakartočiau kai kurių miniatiūrų peržiūrą dar kartą.

Paskutiosios dvi minatiūros taip pat buvo susietos keliais aspektais. Čia, jau beveik apžvelgus visus pamatytus numerius, turiu pagirti už tikrai nepriekaištingus perėjimus tarp skirtingų kompozicijų bei tematiškai ar kokiu kitu parinktu aspektu susietus pasirodymus. D. Verovkos „Shame“, kaip ir teigia pati choreografė, buvo siekis atskleisti gėdos, užsidarymo ir nejaukumo jausmus. Tam parinktas artisčių trio (A. Chekmarova, K. Jermakova. K. A. Zahradnick), o kaip priemonė sustiprinti šokio kalbai buvo itin gudriai panaudotas šviesos ir šešėlių žaismas ir… vanduo! Tikriausiai nereikia nė priminti, kuriame dar Klaipėdos baleto atliekame spektaklyje iš scenos viršaus pasipila vanduo, tad E. Clugo kūrybinė įtaka jauniesiems Klaipėdos choreografams yra akivaizdi. Šlapia scena nesutrukdė visai baleto trupei atlikti tos pačios choreografės miniatiūros „Find each other“, kuri gražiai užbaigė visą kūrybinį vakarą. Šios baleto trupės stiprioji pusė yra grupiniai šokiai, todėl pastabose tik pasižymėjau pliusiuką ir leidau sau mėgautis paskutiniąja miniatiūra.

Kūrybiniame vakare iš viso buvo pristatyti 13 numerių, kuriuos kūrė 7 choreografai. Tai tikrai didelis skaičius pasirodymų, tad nenuostabu, kad vieni įsiminė labiau nei kiti. Tačiau čia daug svarbiau yra tai, kad bendras vakaro įspūdis buvo puikus. Pradedant scenografiniais sprendimais (“nuoga” scena be užkulisius dengiančių užuolaidų ir išradingas scenos erdvių panaudojimas), be kurių vakaro vizualinė pusė būtų buvusi daug primtyvesnė ir nuobodesnė, baigiant kruopščiai apgalvotais perėjimais tarp numerių, dėl kurių kūrybinis vakaras neatidaus žiūrovo net galėjo būti palaikytas vientisu spektakliu. Nesunku pastebėti ir tai, kad vyrauja kelios pagrindinės įkvėpimo temos: santykiai tarp žmonių, asmens vidinis dualizmas ir egzistencializmas. Ir nors pasirinktos temos nėra kažkuo neįprastos šiuolaikinio šokio pasauliui, o ir kai kurių numerių įkvėpimą tiek teminiu, tiek kūrybiniu lygmeniu galima gan lengvai paaiškinti per sąsajas su tam tikrais choreografais, tai yra būdinga jauno žmogaus kūrybai. Bandymai surasti savo individualią choreografinę kalbą tikrai užtrunka, o vienintelis būdas tai padaryti yra per kūrybą, todėl neverta skrupulingai analizuoti kiekvienos miniatiūros, to šiandien daryti ir nebandžiau, nes daug svarbiau yra sveikinti gražias iniciatyvas ir toliau skatinti tokius kūrybinius forumus, kuriuose choroegrafai gali ne tik kurti, bet ir susilaukti atgalinio ryšio.

Nors „Dėmesio! Baletas” man buvo negirdėtas Klaipėdos valstybinio teatro projektas, tačiau džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jį pamatyti. Lyginti su praėjusių metų pasirodymais negaliu, o kaip jau ir minėjau recenzijos pradžioje – lūkesčių geriau niekada išvis neturėti, bet labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos baleto trupė vis aiškiau išsigrynina savo kūrybinį braižą ir nuosekliai jį plėtoja. Tiek jau ne kartą šioje recenzijoje minėtos vasaros premjeros, tiek šis kūrybinis vakaras man tik dar kartą patvirtino, kad uostamiestyje, ko gero, apsilankyti teks tikrai dažniau. Iki pasimatymo teatre!