2019-07-31 „Kūrybinis impulsas 8”, Art Vilnius meno mugė

2012 metais LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro pradėtas projektas „Kūrybinis impulsas“ tęsiasi iki šiol ir šiemet tapo atviras visiems kūrėjams. Iniciatyva, iš pradžių atsiradusi kaip platforma šokėjams išreikšti savo kūrybą ir išbandyti save choreografo amplua, išaugino ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius ne vienam jaunam kūrėjui. Šiemet tai jau aštuntasis „Impulsas“, iš LNOBT scenos perkeltas į Litexpo, kur buvo rodomas kaip meno mugės Art Vilnius dalis. 

Pirmasis iš septynių pasirodymų buvo jaunų, dar mokykloje besimokančių merginų Mildos Luckutės ir Dorotėjos Navickaitės choreografija „Domino efektas“ pagal Johan Troch muziką. Ją atliko choreografės, padedamos Elzės Sadauskaitės bei Jono Bernardo Kertenio, taip pat M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių. Miniatiūros tema: žmonių poveikis kitiems žmonėms, veiksmo ir atoveiksmio sąryšis. Pati choreografija buvo įdomi ir ne pagal amžių brandi. Nors buvo jaučiama kitų kūrėjų įtaka kūrybiniams sprendimams, sveikintina, kad jaunieji kūrėjai ieško inspiracijos ir išbando įvairius šiuolaikinio šokio braižus. Visgi turiu pridurti, kad šokis atrodė kiek perpildytas judesių, skubus, todėl trūko gilaus įsijautimo, sklandaus ir tolygaus perėjimo iš vienos jo dalies į kitą. 

Antrasis kūrinys buvo „Sheep or not“, kurį sukūrė Isaac Evans pagal Olafur Arnalds muziką, atliko Marija Kastorina, Emilija Šumacherytė, Ignas Armalis ir Jade Longley. Norėčiau plačiau pakomentuoti šį kūrinį, tačiau vargu ar galiu ką kompetentingai pasakyti, kadangi atsimenu tik labai nedideles šio pasirodymo nuotrupas. Tai tikrai nebuvo taip blogai, kad aš stengčiausi pamiršti, tačiau ir nebuvo taip gerai, kad dabar, praėjus keletui dienų po pačio „Impulso“, rašydama šią recenziją, aš šį šokį atsiminčiau. 

Trečioji miniatiūra „Miražas“ (Vaidos Šniurevičiūtės choreografija, Phun Thomas muzika), atlikta septynių šokėjų, buvo mano bene mėgstamiausias „Impulso“ pasirodymas. Kaip pati choreografė teigia: „Miražas ‒ surreali būsena, kai nežinai, kas yra tikrovė, o kas fantazija. Kartais pats miražas tampa ryškesnis ir tikroviškesnis nei pati realybė, tai ir nagrinėju savo choreografijoje.“ Drąsus pateikimas, ryžtingi ir tvirti judesiai ‒ taip apibūdinčiau šią miniatiūrą. Itin ryškūs Gretos Gylytės ir Manto Daraškevičiaus vaidmenys bei laisvai interpretuojama šokio kalba buvo puikus derinys. V. Šniurevičiūtė yra sakiusi, kad jai labai svarbus bendradarbiavimas su jos kūrybą atliekančiais šokėjais, ir tai atsispindėjo šokyje: laisvas, organiškas judėjimas, atlikėjams patogūs judesiai, kuriuos jie atliko be priekaištų – visa tai yra puikaus pasirodymo komponentai. 

Solinė choreografija „The spotlight“, sukurta Gohar Mkrtchyan ir atlikta Harukos Ohno pagal Zack Hemsey muziką, buvo ketvirtoji tą vakarą. Kūriniu paliesta jautri pripažinimo paieškos tema, noras pritapti, kuris šokiui besivystant blėso ir pavirto tvirtu apsisprendimu nesekti jokiais visuomenės standartais. Siunčiama stipri žinutė: būk toks, kokiu nori būti, pripažinimas seks paskui, bet tai jau nebus tavo siekiamybė, nes juk tai išties nėra svarbu. Puikiai suformuluota mintis ir įtaigus muzikos kūrinys, deja, negarantavo puikaus reginio: choreografija buvo komplikuota ir įsprausta į kaprizingos idėjos rėmus. Tokiai temai reikia didelės choreografinės brandos, todėl matytas pasirodymas buvo šiek tiek paviršutiniškas.

Miniatiūra „259”, kurią sukūrė Jade Longley pagal n u a g e s muziką, neabejotina mano favoritė. Iš Anglijos atvykusi jaunoji LNOBT šokėja debiutavo choreografės amplua pirmą kartą, tačiau nenusileido ir ne kartą savo miniatiūras „Kūrybiniame impulse“ rodžiusiems kūrėjams. Merginą inspiravo Švento Pauliaus katedra Londone, kurios kupolas yra dar vadinamas šnabždesių galerija. Jis išsiskiria tuo, kad dėl specifinės savo formos leidžia girdėti kitoje kupolo pusėje sušnabždėtus žodžius. „Tai galima aiškinti per fizikines savybes, bet galima ir suteikti tam mistinės reikšmės“ – teigia choreografė. Keturių šokėjų (Viktor Coffy, Isaac Evans, Ugnė Milerytė, Dominyka Vosiliūtė) atliktas pasirodymas buvo itin plastiškas, šiuolaikiškas ir jaunatviškas. Nepriekaištingas sinchronas ir tikslūs judesiai, švari ir jautri šokio kalba – taip apibūdinčiau šią miniatiūrą. Man itin patiko, kad įkvėpimas choreografijai buvo toks abstraktus, kad žiūrovas pats galėjo įsivaizduoti tai, ką jis nori matyti, neturėdamas sekti aiškaus kūrėjo sugalvoto plano. Bet šiuo atveju net ir gilesnių prasmių ieškoti nereikėjo: buvo malonu tiesiog žiūrėti ir mėgautis aukšto lygio šokio ir muzikos darna. Manau, kad tai ir yra svarbiausia gerame šiuolaikiniame pasirodyme, todėl ačiū Jade Longley ir šokėjų kvartetui už puikų pasirodymą. 

Julijos Stankevičiūtės sukurtas ir Mel Bombardo kartu su Aisčiu Kavaliausku atliktas duetas „daug, vėlu, toli, nėra“ pagal Joep Beving – Midwayer muziką buvo dar vienas kaprizingas kūrinys. Nepamenu pačios idėjos, tačiau šokis išlaikė tradicinę „gilaus“ šokio struktūrą: rimtas, mąslus, turintis bent keletą vietų, kai šokėjai bando išsilaisvinti iš jiems primetamos tvarkos ar režimo, galiausiai pasibaigiantis triuškinančiu laimėjimu arba pralaimėjimu sistemai. Šis dar pasižymėjo ir sudėtinga šokio kalba, kuri ne visada atitiko šokėjų galimybes, todėl buvo galima matyti susikaupimą bei susikaustymą prieš visus pakėlimus, sukinius ir panašius triukus. 

Paskutinysis pasirodymas buvo pats avangardiškiausias ir labiausiai tinkantis prie Art Vilnius mugės konteksto. Tai „Leisk man verkti“ – Aušros Krasauskaitės miniatiūra pagal Friedricho Haendelio muziką. „Dažnai pagalvoju, ar Nietzsche buvo teisus sakydamas, kad Dievas mirė, ir apie tai, kokie mes esam šiandien pasiklydę, sutrikę ir nebežinantys, kas yra tikra“ – sako choreografė tuoj pridurdama, kad savo kūrinyje šių klausimų neatsakanti ir net nesistengianti to daryti. Tačiau Urtė Bareišytė, įgyvendinusi A. Krasauskaitės sumanymus, buvo tikrai ryškiausia vakaro persona ir jokių klausimų pasirodyme atsakyti net nereikėjo. Baltas kostiumėlis, aukštakulniai, plikai skusta galva ir fone girdimas operinis dainavimas – suprasti ir priimti tokį šokį lengva ne visiems, bet jis tam ir neskirtas. Nišinis pasirodymas, kuris žiūrovams arba patiko, arba tapo nemėgstamiausia vakaro dalimi, sužibėjo kaip tobulai atsakęs į giliausią „Kūrybinio impulso“ užmačią: parodyti pačius įvairiausius pasirodymus, įkūnyti keisčiausius sumanymus, nebijant jokios kritikos, nes tai yra platforma visiems menininkams ir visoms jų idėjoms. 

Iš esmės, „Kūrybiniame impulse“ kasmet galima pamatyti kuo gyvena dabartiniai šokėjai ir choreografai, kas jiems yra taip svarbu, kad turi būti išreikšta šokiu ir pristatyta plačiajai publikai. Kadangi visi kūrėjai tikrai jauni, nenuostabu, kad individualizmas, savo tiesos ieškojimas, išsilaisvinimas iš visuomenės standartų vyrauja kaip vienas pagrindinių choreografų įkvėpimų. Apibendrintai sakant, neabejotinai dominuoja maištingas šokis. Rimta tai rimta, bet pasigendu jaunatviško laisvumo ir eksperimentavimo. Šokiu išreikšti kritines žmogaus būsenas yra labai sunkus uždavinys, reikalaujantis gyvenimiškos patirties ir choreografinės brandos. Verčiau reikėtų rinktis temas, kurios yra artimesnės choreografo amžiui ir pasaulio suvokimui, tuomet bus lengviau sukurti artimą ryšį su žiūrovais. Labai džiaugiuosi galėdama dalyvauti tokiuose renginiuose, ačiū už jūsų kūrybą ir iki pasimatymo kitame sezone!