2017-12-01 baleto „Procesas” premjera LNOBT.

2017 metų gruodžio pirmąją dieną baleto gerbėjai pakiliomis širdimis rinkosi į LNOBT spektaklio „Procesas“ premjerą. „Proceso“ choreografas – Martynas Rimeikis, neseniai atradęs šią veiklą, muzikos autorius – Mindaugas Urbaitis, spektaklis kurtas pagal Franco Kafkos romaną „Procesas“.

Spektaklis, atvirkščiai nei buvo galima tikėtis iš slegiančio ir  nemalonaus romano, spinduliavo išgryninta idėja ir prie jos puikiai priderinta muzika. Ar reikia perskaityti knygą prieš einant į šį spektaklį? Galima, bet nebūtina. Atsiduokite pagrindinio veikėjo traukai ir keliaukite jo kelionę kartu. Galų gale ir pats choreografas tiksliai nesilaikė knygos veikėjų sąrašo ar įvykių sekos, tačiau, mano manymu, baletas ir yra knygos interpretacija, o ne jos atpasakojimas. Su šia idėja ir siūlyčiau eiti į spektaklį.

Jozefas K. (vaidmenį atlieka Jeronimas Krivickas) čia vaizduojamas ne kaip didžiulio mechanizmo auka, o labiau indvidualus mąstytojas, kuris stengiasi nepasiduoti absurdiškai įtakai. „Jūs apgavikai ir mulkiai, man jūsų gaila“, – rėžia jis ir tas požiūris išlieka visą spektaklį. Išraiškingi judesiai ir veido mimikos ištirpdė orkestro duobę tarp scenos ir žiūrovų. Man atrodė, kad jaučiu tai, ką ir Jozefas, mano širdies plakimas stiprėjo ir slūgo sulig pasakojimo vingiais. Pradžioje aiškiai jaučiamas sumišimas peraugo į pasitikėjimą savimi ir proceso niekinimą, kuris pabaigoje vis dėlto pasiglemžė Jozefą. Jeronimas itin subtiliai išreiškė kritinius Jozefo gyvenimo istorijos taškus, perteikė, kaip keitėsi jo mąstymas. Bravo! Bravo Jeronimui, kuris, beje, labai kukliai reagavo į salės ovacijas, lyg negalėdamas patikėti, kad čia jam.

Įspūdingas buvo teismo vykdytojas Gediminas Švendravičius, iš kurio žiūrovai, manau, nesitikėjo tokio akibrokšto! Tai buvo dar neregėta, įstabu ir, nors Gediminas yra pasižymėjęs kaip kiek neigiamą atspalvį turinčių vaidmenų kūrėjas (negalima pamiršti Morholto „Tristane ir Izoldoje“), reikia paminėti, kad šįkart vaidmenį jis atliko ypač subtiliai ir meistriškai. Tikrai nesiginčysiu, aš buvau nustebinta ir dar kartą įsitikinau, kad šis aktorius yra labai įvairiapusiškas ir gali stebinti naujais vaidmenimis.

Ypač išskirti norėčiau ir dėdę (vaidino Mantas Daraškevičius), kurio vaidmuo, nors ir ne esminis, buvo nugludintas ir švytėjo kone prisilygindamas Jozefui. Dėdės ir Jozefo duetas, akomponuotas įsimenančios muzikos, buvo tikrai stiprus ir neabejotinai vienas ryškiausių epizodų visame pirmajame veiksme, o gal net ir visame spektaklyje!

Dar vienas mane pribloškęs dalykas buvo kordebaletas, kurio darbas nepriekaištingas. Kordebaletas šiame spektaklyje atlieka bene svarbiausią funkciją – teisminį procesą. Masinės scenos stebino darna ir išbaigtumu, aktoriai šoko visa širdimi.

Spektaklyje gvildenamas teisminių institucijų absurdas ir žmogaus virsmas, kai jam yra užverčiama nebūta kaltė. Visa tai yra nagrinėjama per Jozefo K. vidinių išgyvenimų prizmę, šokis perteikia jo jausmus, išgyvenimus, mintis ir planus. Pasibaigus spektakliui tikrai būsite gavę stimulą galvoti apie kūrinyje keliamas problemas, nes šiame spektaklyje kiekvienas judesys turi prasmę, perteikia jausmą, tereikia leistis būti įsukamam veikėjo vidinių išgyvenimų.

Viliuosi, kad Martynas Rimeikis nesiruošia sustoti ties šiuo spektakliu, nes publika tikrai mėgsta jo darbus. Tai galima pastebėti ir iš jo vienveiksmio spektaklio „Visur, kur mes nebuvom“ (Bolero+), kuris išsiskiria savo brandumu ir sulaukia daug pagyrų. Stebina ir žavi Martyno sugebėjimas „netuščiažodžiauti“ šokiu, sugebėjimas perteikti nerimą, kaip ir visus kitus jausmus, be perdėto vartaliojimosi ant žemės ar taip jau pabodusio plaukų rovimo ar akių vartymo.

Ar šis spektaklis bus populiarus? Kad ir kaip liūdna tai sakyti, tačiau nemanau. Per premjerą salė nebuvo pilna, visi su stovimais bilietais atsisėdo ir dar liko vietų. Nepaisant to, kad žmonės tikriausiai prisibijo sunkios Kafkos literatūros, spektaklis patiks visiems, jį tikrai verta pamatyti! Ir jei turėsite galimybę, pasižiūrėkite kelis kartus! Tik tada atsiskleis visos detalės, kaskart vis kitaip išgyvensite šį spektaklį. Juk tai Kafka, nemirtingasis Kafka, kurio žodžiai įprasminti judesiais, kuriuos kūrė tikrai nemirtingas Martynas Rimeikis. Ar daugiau ko reikia?

Aš, žinoma, stengiausi rasti ir trūkumų šiame spektaklyje ir mano lietuviškas negatyvumas taip sakė, bet nors kartą pamirškime kritiką ir nuoširdžiai pasidžiaukime nuostabiu reginiu! Tad nors Kafkos romanas nespinduliuoja šviesa, aš sveikinu Martyną Rimeikį atradus šviesą ir ją realizavus savo kūryboje. Choreografas tikrai sugebėjo atrasti šviesą tamsiuose teismo kabinetuose ir dar tamsesnėse bei apdulkėjusiose juose bedirbančių žmonių širdyse. Dar kartą sveikinu su nuostabia premjera!