2019-10-05 „Bajaderė“ LNOBT, 54 spektaklis. 

„Bajaderė“ LNOBT rodoma ilgiau, nei aš galiu atsiminti. Po sėkmingos 2007 m. gruodžio 31d. premjeros, teatro repertuare pelnytai įsitvirtino klasikinis Marius Petipa baletas (statančiosios choreografės: Altynai Asylmuratova ir Liudmila Kovaliova) pagal Ludwig Alois Minkus muziką. Nepaisant to, kad spektaklis jau rodomas ilgiau nei dešimt metų, vis dar sutraukia sausakimšas sales žiūrovų. 

Pirmą kartą „Bajaderė“ pasaulį išvydo 1877 metais Bolshoi teatre Peterburge. Marius Petipa, įtakingiausias baleto meistras, sukūręs daugelį klasikiniais laikomų baletų, tikriausiai buvo pakerėtas pasakojimų iš tuo metu labai populiarių kelionių po egzotiškus kraštus, kadangi „Bajaderės“ veiksmas vyksta tarsi europiečio akimis matomoje Indijoje. Kartu su L. Minkumi bendradarbiavęs Petipa baletą kūrė 6 mėnesius, o Nikijos vaidmuo buvo ruošiamas kartu su balerina Ekaterina Vazem. Balerina nesutiko su Petipa sukurtu Grand pas d’action. Jai nepatikusių žingsnelių choreografas keisti nebenorėjo (nors pati balerina atsiliepia, kad jau veikiau pats M. Petipa nebeturėjo kūrybinių jėgų), tad Ekaterina tiesiog atsisakydavo repetuoti tą vietą ir išeidavo iš repeticijų. Prasidėjus repeticijoms su orkestru, Petipa vis dar nežinojo, ką Ekaterina šoks, nes ji nei karto neatliko Grand pas d’action! Repeticijos dieną Petipa visiems garsiai skelbė, kad nėra atsakingas už tai, ką E. Vazem šoks ketvirtame ir finaliniame veiksme, bet ši tikėjo savo talentu ir nusprendė parodyti prancūzui, ko yra verta. Pasigirdusi Minkaus muzika taip paveikė baleriną, kad ši skriete išskriejo į sceną ir pakerėjo visus tądien repeticiją stebėjusiuosius, o Petipa asmeniškai atsiprašė Ekaterinos, tardamas kad jis „yra visiškas kvailys ir prašo atleidimo“. Pasklidus žiniai apie tokį balerinos akibrokštą, nenuostabu, kad bilietai į premjerą buvo absoliučiai išpirkti, o spektaklis tapo didžiuliu pasisekimu. Vėliau balete atsirado keletas naujų variacijų, ketvirtasis veiksmas buvo panaikintas, o Grand pas d’action (dėl kurio taip ginčijosi Vazem) ‒ modifikuotas, pritaikytas nebe Nikijai, o Gamzati, ir perkeltas į antrąjį veiksmą. 

LNOBT adaptuota „Bajaderė“ taip pat paremta Petipa choreografija. Trijų veiksmų baletas, kaip kad daugelis panašaus laikmečio kūrinių, yra nelaimingos meilės istorija. Nikija (Olesia Šaitanova) ir karys Soloras (Romas Ceizeris) prisiekia vienas kitam amžiną meilę, bet pavydus brahmanas (Gediminas Švendaravičius), įsimylėjęs Nikiją, ir radža (Laimis Roslekas), norintis savo dukrą Gamzati (Olga Konošenko) ištekinti už Soloro, užkertą kelią įsimylėjėliams būti kartu. Soloras, aplinkybių verčiamas, prižada vesti Gamzati, o ši savo ruožtu nusprendžia susidoroti su konkurente. Visgi paskutiniame veiksme, kuriame užmigęs Soloras sapnuose susitinka su bajaderėmis ir Nikija. 

Painus siužetas netrukdo mėgautis baletu. Pirmieji du „Bajaderės“ veiksmai ‒ spalvingi ir trykštantys rytų dvasia, pilni masinių scenų ir variacijų. Norėčiau išskirti Manu šokį (pirmą kartą atliko Gohar Mkrtchyan) kaip labai technišką ir jaunatvišką. Šiek tiek mažiau sėkmingai debiutavo Lorenzo Epifani kaip Dievukas, tačiau tikiu, kad tai tik pirmo pasirodymo jaudulys. Taip pat puikiai atrodė merginų ketveriukė raudonomis pačkomis, kurios visos veikiau žaidė šokio žingsnelius, nei juos šoko, bet tai buvo kone geriausia iš visų variacijų! Visgi mano mėgstamiausia variacija buvo Soloro. Tvirti sukiniai ir šuoliai, kaip ir užtikrintas viso spektaklio atlikimas, paliko didžiulį įspūdį, nors reikia paminėti, kad Petipa šiame balete vyrams suteikė labiau simbolinę reikšmę, kadangi visas dėmesys skirtas  dviems stiprioms moterims: Nikijai ir Gamzati. Pastaroji pasižymėjo grakščiais ir brandžiais judesiais, bei aukštais šuoliais, kurie nebūtų nuvylę ir jų pradininkės Vazem, o Nikija techniškai atliko savo vaidmenį, itin profesionaliai pasirodė trečiajame veiksme. Nikijos mirties scena antrajame veiksme susilaukė galybės aplodismentų ir tikrai ne veltui: ši gerai atlikta emocinio brandumo ir įsijautimo reikalaujanti scena yra tikra balerinos meistrystės išdava. 

„Bajaderės“ trečiasis veiksmas yra tarsi spektaklis spektaklyje. „Šešėlių karalystė“ yra įsivaizduojama vieta kažkur Himalajuose, kur patenka užmigęs Soloras ir sutinka mirusią Nikiją. Šis veiksmas yra vienas garsiausių Petipa darbų, dažnai rodytas ir vienas. Pirminė idėja scenografijai ir kostiumams buvo Dangaus iliustracijos iš Dantės „Dieviškosios komedijos“ : visos 32 scenoje esančios balerinos buvo aprengtos baltais tutu ir ant jų rankų tarsi sparnai plazdėjo permatomi šydai. Šokėjos atrodė lyg angeliškos būtybės. Paveikslo grožis slypi paprastume: tą pati žingsnelį atliekančios bajaderės užpildė visą sceną, o sinchroniškai atlikti judesiai suteikė mistiškumo. Manau, kad kordebaletas, nors ir kiek pavargęs po pirmųjų techniškai sudėtingų veiksmų, nepriekaištingai atliko šią užduotį. Bajaderės priminė nematomų siūlų valdomas lėles, vienu metu iškeliančias arabesque ar pasilenkiančias į šoną. Vėliau pasirodžiusios trys pagrindinės bajaderės (Nailia Adigamova, Marija Kastorina, Jade Longley) preciziškai atliko trumpas variacijas. 

Jei atidžiau domitės baleto pasauliu, nesunku pastebėti „Bajaderės“ panašumus su kitais to meto baletais: mistinės būtybės, nelaimingi įsimylėjėliai, sapne pasirodančios mylimosios. Labiausiai savo rytietiška tematika šis spektaklis gali priminti taip pat LNOBT scenoje rodomą „Korsarą“ (kurio recenziją galite rasti čia). Nors abu spektakliai yra puikūs, aš neįpareigojančiam vakarui teatre rinkčiausi pastarąjį. „Korsarą“, pastatytą 2018 metais, pakilios nuotaikos, ryškių spalvų ir nesudėtingos fabulos spektaklį, rekomenduočiau daugeliui, na o „Bajaderė“ su savo garsiąja „Šešėlių karalyste“ yra labiau rafinuotas ir įmantrus spektaklis tradicinių baletų mėgėjams. 

Šiemet „Bajaderę“ dar bus galima pamatyti lapkričio mėnesį, tad kviečiu patiems ateiti ir pamatyti, ar buvo verta E. Vazem taip susiremti su pačiu baleto genijumi. Iki pasimatymo teatre!