2018-12-14 XIX a. baleto koncertas „Romantizmo svajos“  Šokio teatre. Atlieka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai.

Lengvesnės už orą balerinos, liečiančios žemę tik pirštų galiukais, balti sijonai, sukuriantys sapno efektą, silfidės ir vilisos – romantizmo pranašai balete. Būtent romantizmo metu, XIX a., yra suformuojamas balerinos įvaizdis, atsiranda puantai, leidžiantys trapioms, svajingoms merginoms scenoje plūduriuoti ir nekaltai vilioti dėl meilės mirštančius vyrus, kurie šoka iki pat mirties, užburti mitinių būtybių grožio. Pirmoji balerina, šokusi en pointe, buvo ikoniškoji Marie Taglioni, bet romantizmo publika mėgo ir kitas garsias balerinas: visų Silfidžių Silfidę Carlotta Grisi, Fanny Cerrito, Lucille Grahn ir austrų baleriną, koncertavusią net Šiaurės Amerikoje, Fanny Elssler. Visos šios nuostabios balerinos išsiskyrė viena bendra savybe: jos buvo dievinamos visoje Europoje, o jų išgarsintas romantizmo epochos baletas dabar atpažįstamas visame pasaulyje. Šio laikmečio baleto fragmentus pamačiau Vytauto Brazdylio režisuotame koncerte pentadienio vakarą.

Koncertą pradėjo Jules Perrot „Pas de Quatre“. 1845 metais per premjerą kūrinys tapo didžiule sensacija: scenoje buvo keturios visų laikų geriausios balerinos, atstovavusios „naujajam“ baletui, elegantiškam, subtiliam, plaukiančių ir susiliejusių judesių, ištęstų pozų ir visa apėmusio svajingumo. Keturios Čiurlionio mokyklos merginos (Barbora Gudavičiūtė, Kotryna Rudych, Kotryna Fedorovičiūtė, Ksenija Jermakova) įkūnijo Taglioni, Grahn, Grisi ir Cerrito. Nors choreografija nebuvo sudėtinga, judesiai kartojosi, šokti tokį vaidmenį technikos neužtenka: jis reikalauja visiško susiliejimo su muzika, pasiekiamo, mano manymu, per šokio brandą. To ir trūko merginoms: neapčiuopiamos materijos, paverčiančios šokį stebuklu. Gal būtų visa tai kitaip atrodę, jei būtų akomponuota gyvos muzikos, bet dabar tai tebuvo šokis. Gerai atliktas, bet šokis.

Vakarą tęsė F. A. Zorn „La Cachucha“, atlikta Paulinos Čistovaitės. Šokėja buvo labai ekspresyvi, mėgavosi buvimu scenoje ir išmoningai žaidė kastanjetėmis šiame ispaniškame šokyje. Manau, kad būtų patikę ir pačiai Fanny Elssler.

Cesare Pugni „Ondine, ou La naiade” buvo bene smagiausias viso vakaro pasirodymas. Šoko Pijus Ožalas, Gabrielė Marčiukaitytė, Robertas Vaištaras, Jonas Bernardas Kertenis ir 8 bei 9 klasės merginos. Merginos yra merginos, apie jas sudėtingiau kalbėti, nes balete jų dauguma, o štai baleto vaikinai yra verti visų liaupsių ir pagyrų. P. Ožalas, atliekantis pagrindinį vaidmenį, atrodė labai įsijautęs, tvirtai šuoliavo ir sukosi, tačiau jo savęs pateikimo maniera man pasirodė kiek stačiokiška ir jeigu jis kada nors nuspręstų šokti princą, reiktų padirbėti ties elegancija ir vaidybiškumu. Aštuntokas Robertas Vaištaras pasirodė daug žadantis, bet dar anksti kalbėti, na o paskutinis iš šios trijulės – J. B. Kertenis – yra tikras atradimas, tikriausiai mokykloje jau seniai pastebėtas ir vertinamas. O sukiniai, o šuoliai ir įspūdinga keltis! Smagu ir gera stebėti jį pasirodantį, jo elegantiškas, bet kuklus savęs pateikimas atrodė labai tinkantis vaidmeniui. Jau skaičiuoju metus, kai galėsiu šiuos ambicingus jaunuolius išvysti didžiojoje scenoje!

„La Lituanienne“ pagal Hans Christian Lumbye atliko Kamilė Pilibaitytė. Tvarkingai, techniškai pašokta, bet kokio nors stipresnio jausmo neišsinešu.

Jean Coralli „La Peri“- Paryžiaus operoje pastatytas fantastinis baletas, debiutavęs 1843m. ir pasakojęs tipišką romantizmo epochos baleto istoriją: mirtingasis įsimyli antgamtinę būtybę, bet kad žiūrovams būtų įdomiau žiūrėti, scenaristas Gautier pridėjo taip vadinamą plot twist: viskas vyksta jau ne kur nors Europoje, bet Rytuose ir balerina tampa persų fėja. Sultaną ir fėja įkūnijo Martynas Čiučiulka ir Paula Krivickaitė. Aš Rytus scenoje įsivaizduoju ne kaip Silfidės tipo suknelę, bet gal nereikia kabinėtis prie kostiumų. Tai galėjo atsverti įspūdingai sušoktas duetas, bet pora buvo ganėtinai nederanti tarpusavyje, vaikinas buvo susikaustęs, nė karto nenusišypsojo ir apskirtai atrodė, lyg scenoje jis būtų dirbęs fizinį darbą. Kur romantizmo lengvumas, svajingumas? Sunku ir merginai tuomet elegantiškai šokti, sunku porą harmonizuoti vienai pačiai už abu.

August Bournonville „Gėlių šventė Džendzane“ (Vakarė Radvilaitė, Deividas Dulka ir 7 klasės merginos) yra vienaveiksmis danų choreografo baletas, paremtas Aleksandro Dumas „Impressions de voyage“ ir turintis ganėtinai paprastą fabulą: du įsimylėjėliai birželio mėnesį atvyksta į gėlių šventę Džendzane. Išties, romantikai pernelyg nesirūpino vidiniais konfliktais ar sudėtingais klausimais savo baletuose, jie tiesiog kūrė estetiškus ir smagius baletus, šis būtų puikus to pavyzdys. Vakarė Radvilaitė buvo pati tinkamiausia mergina šiam vaidmeniui: pilna džiaugsmo, pozityvumo, ji tarsi vaikas strikinėjo po sceną ir taip sakydama nė kiek nesumenkinu jos aukštų ir lengvų šuolių, įspūdis negalėtų būti geresnis. Vakarės nuoširdumas ir šiltumas kiek kontrastavo su partnerio D. Dulkos laikysena ir požiūriu į vaidmenį, rodos, kad jis išlaikė tradicinį vaikino šaltumą, abejingumą, bet gal čia daugiau jo vaidmens perteikimas nei artistiškumo trūkumai. Beje, šuoliai puikūs. Beveik apie visus baleto vaikinus taip sakau, atsiprašau, bet tikrai neperdedu. Kaip smagu man juos visus girti!

Štai ir dar vienas Perrot kūrinys! Šis choreografas tikrai prisidėjo prie romantizmo baleto identiteto. Jei paklausčiau Jūsų, kas girdėjote apie Viktorą Hugo ir jo „Paryžiaus katedrą“, tikriausiai nebūtų šio romantizmo autoriaus nežinančio, o trijų veiksmų baletas „La Esmeralda“ yra paremtas būtent šia istorija. Ištrauką iš jo šoko Milda Luckutė. Viena pati scenoje Esmeralda bandė atkreipti dėmesį savo smagiu būgneliu. Nors tai atrodė kiek melancholiškai, bet, manau, kad Esmeralda tikrai turėtų būti energingesnė! Tai atpirko puiki M. Luckutės technika, bet vis tiek temperamentas yra labai svarbus, o jo aš pasigedau.

 „La Vivandiere“‒ Arthur Saint-Leon kūrinys, jį šoko Rūta Karvelytė, Danielius Voinovas, Paulina Čistovaitė, Agnė Juškaitė, Sindi Niauraitė, Eugenija Stasilaitė. Labai tvarkingai atliktas numeris, be jokių vingrybių ar užraitymų. Tikras baletinis numeris su labai gražia kelis kartus pasikartojusia finaline poza.

Koncerto paskutinis pasirodymas buvo Filippo Taglioni „Silfidė“ (šoko LNOBT solistai Jonas Laucius, Olga Konošenko, M. K. Č. Mokinė Viltė Lauciūtė). Su „Silfide“ dažnai būna painiavos, išties, jų yra net du pastatymai, originalioji Taglioni „Silfidė“, pastatyta 1832m., ir Bournonville 1836 m. pastatyta „Silfidė“, kuri išliko ir iki mūsų dienų. Taglioni balete šoko jo dukra Marie ir tai buvo pirmasis baletas, kuriame buvo šokama en pointe dėl estetinių priežasčių, o ne tik kaip akrobatinis triukas žiūrovams nustebinti. Neapsieita ir be skandalo: Marie patrumpino savo sijoną iki blauzdos vidurio, kad galėtų parodyti savo nuostabius šokio ant puantų sugebėjimus, bet publika tai palaikė kaip labai neetišką ir net nepadorų veiksmą.

Kadangi du trečdaliai šokėjų buvo iš teatro, visai atsipalaidavau ir atidžiai nebežiūrėjau. Jei skaitėte bent vieną ankstesnę recenziją, tai jau turėjote pastebėti, kad aš labai mėgstu J. Laucių, tad galite net neabejoti, kad jo šuoliai buvo kaip visad puikūs ir net sakyti kažką kitaip būtų negražu. Olga Konošenko tvirtai šoko savo rolę, o naivi sužadėtinė, nieko nenutuokianti apie savo mylimojo jausmus, vaidmenį atliko lengvai ir elegantiškai.

Puikus vakaras! Išėjau iš teatro pakilia nuotaika, o tai ir yra svarbiausia. Tikiuosi daugiau „Gyvosios baleto istorijos“ koncertų, nes jie atlieka didžiulį darbą šviesdami publiką apie baleto meną, tad ačiū ir iki kitų susitikimų teatre!