2018 – 04 – 27/28 baleto „Korsaras” premjera LNOBT.

2018 m. balandžio 27–28 d. vyko pirmosios dvi klasikinio baleto „Korsaras“ premjeros pagal Adolphe Adam, Léo Delibes ir kitų kompozitorių muziką. Choreografas ir libreto bendraautorius yra garsus prancūzų šokėjas, Vienos Stattsballett direktorius bei Vienos valstybinės operos Baleto akademijos meno vadovas Manuel Legris, scenografiją ir kostiumus kūrė Luisa Spinatelli, šviesų dizainą – Marion Hawlett.

Į spektaklį ėjau „neatlikusi“ namų darbų: nepasidomėjau nei spektaklio siužetu, nei jo istorija, tačiau stebėtinai lengvai mėgavausi spektakliu. Esu tikra, kad visi žiūrovai pasirinks vaidmenį: mažos mergaitės atras save Medoros rolėje, kiti maloniai atsiduos spektaklio traukai, o baleto žinovai gėrėsis lengvais ir grakščiais šuoliais bei sudėtinga choreografija.

Korsaras Konradas (per abi premjeras vaidmenį atliko Genadij Žukovskij) nutapė kiek naivaus, tačiau kovingo ir aistringai atsidavusio mylimajai jaunuolio portretą. Vaidmuo buvo atliktas gerai, tačiau norėjosi kiek daugiau ryžto ir užtikrintumo variacijose. Priešingai nei Korsaras, jo draugas, o vėliau ir išdavikas, Birbantas (Mantas Daraškevičius ir Daniel Dolan) spinduliavo gaivališka energija ir valiūkiškumu. Labai mėgstu šiuos šokėjus, manau, kad jie be priekaištų perteikė savo rolę – charizmatiškai, lengvai ir su pasimėgavimu. Žiūrint į juos norisi tikėti, kad matau būsimus korsarus konradus! Nežinau priežasties, trukdančios jiems atlikti tą rolę, na gal nebent tai, kad būtų sunku rasti dar vieną tokį atsidavusį šokėją Birbanto vaidmeniui. Šiai stebėtinai stipriai vyriškai draugijai nenusileido ir vergų pirklys Lankadamas (Jonas Laucius), teatre šokantis tik keletą metų. Stiprūs ir aukšti jo šuoliai ne kartą privertė sulaikyti kvapą, bet visad sklandūs nusileidimai neleido abejoti šio jauno solisto talentu.

Neabejotinai labiausiai įsiminė vergės: Medora (Kristina Gudžiūnaitė ir Olesia Šaitanova) ir Gulnara (Olesia Šaitanova ir Olga Konošenko). Šokėjos puikiai perteikė jaunų ir jautrių merginų emocijas ir  judesius, tačiau tik O. Šaitanova mėgavosi buvimu scenoje kiekvieną sekundę. Kai tik ji įžengė į sceną pirmąjį kartą, aš supratau: spektaklis liks atmintyje ilgam! Ir buvau absoliučiai teisi! Negalėjau nustoti šypsotis žiūrėdama į jos lengvus šuolius, kojų pakėlimus ir žaismingas šypsenas, kurios apgaubė salę ir prikaustė dėmesį, o ji, lyg nežinodama, kad ja gėrimasi, nė kiek nesutriko ir sklandžiai šoko variaciją po variacijos ir suko nesuskaičiuojamus fouetté. Kiekvienas žvilgsnis buvo apgalvotas: piktas pašai Saidui ir meilus Konradui, pasišlykštėjantis Birbantui ir ištikimas Gulnarai. Vaidmuo buvo pateiktas taip ryškiai, tačiau be jokios arogancijos ar žavėjimosi savimi, kad žiūrovai visoje salėje be abejonės įsitraukė į šokio sūkurį ir nesijautė priversti stebėti, kaip neretai būna, susireikšminusios primos balerinos.

K. Gudžiūnaitės Medora buvo kiek nuosaikesnė, jausmus reiškė kukliau. Galbūt dėl to, kad teko atsakomybė šokti pirmojoje premjeroje, rankos kiek drebėjo, trūko atsipalaidavimo. Kadangi žinau šios šokėjos sugebėjimus, įtampa, spėju, kiek kliudė parodyti visas savo galimybes. Smagu žiūrėti į atsakingai paruoštą vaidmenį, tačiau tenka pripažinti, kad Olesia kiekvienam šoktam vaidmeniui užkelia kartelę, kurią ne taip jau lengva peršokti.

Spektaklio scenografija buvo tiksliai apgalvota, bet visgi norėjosi ryškesnių spalvų, o ir buvusias dekoracijas  blankus apšvietimas sumenkino ir nublukino. Idėja pilkšvai perteikti niūrias spektaklio scenas taip pat pasirodė kiek banali. Mano manymu, šiltos ir jaukios šviesos visada puikiai atrodo klasikiniuose spektakliuose. Kiek juokingas pasirodė ir sceninių rekvizitų naudojimas; šautuvai privertė nusišypsoti, o pirmojoje premjeroje kartu su sprogimo garsu išleisto dūmelio antrojoje jau matyti nebuvo. Kardai labai priminė plastikinius vaikų ginklus, tačiau įtikinama pasirodė smilkalų scena, kurių debesyje užmigo paša Saidas. Kvapas buvo jaučiamas ir parterio viduryje.

Choreografas tikina ieškojęs ir radęs „pusiausvyrą tarp tradicijos ir nūdienos“. Sutinku – jam puikiai pavyko. Klasikinius spektaklius išties sunku statyti, nes dalis žiūrovų turi išankstinę nuomonę apie juos,  o kiti dažnai nemėgsta jų dėl ilgų pas de daux. Tretiems labiau patinka naujos šokio formos, provokuojančios mąstymą ir dar ilgai keliančios klausimus po spektaklio. Nepaisant to, „Korsaras“  įsimins visiems dėl lengvos, kažkur jau girdėtos muzikos, atidžiai parinktų ir profesionaliai atliktų mizanscenų, kurias pastebėjęs negali nešyptelti, nesudėtingos fabulos ir ryškių personažų. O man šis spektaklis visad asocijuosis su nuostabia Olesia Šaitanova.

Labai džiaugiuosi, kad LNOBT turime naujai pastatytą klasikinį spektaklį, papildantį jau šokamų gretas. Tikiuosi, kad žiūrėdami jį nenustosite šypsotis, kaip nenustojo choreografas M. Legris, o gal net sušuksite „Bravo!“ O kai aš į teatrą veduosi žmogų, kuris jame lankosi retai, atsakingai parenku spektaklį, kad įspūdžiai būtų kuo geresni ir vakaras kuo malonesnis. Esu įsitikinusi, kad į „Korsarą“ dar grįšiu. Ir tikrai ne viena.