2019-01-11 dviveiksmis baletas „Romeo ir Džuljeta“ LNOBT, 10 spektaklis. 

Niekada nežiūriu spektaklių iš balkono, tačiau tą vienintelį kartą, kai vis dėlto žiūrėjau, aš žiūrėjau „Romeo ir Džuljetą“. Ir kol aš įsitraukusi sekiau siužeto peripetijas, visa mano esybė tarsi stebėjo veiksmą iš savo kambario balkono kažkur Veronoje, XVIa. Geresnės vietos šiam spektakliui žiūrėti net ir neįmanoma gauti. 

„Romeo ir Džuljetos“ premjera vyko 2016m. ir aš puikiai atsimenu, kad spektaklis didelio įspūdžio nepaliko ir nukeliavo į kategoriją „geri, bet ne mylimiausi“. Nepaisant to, šio spektaklio muzika yra absoliuti mano favoritė, aš jos klausausi visada, kai noriu į savo gyvenimą įnešti šiek tiek klasikos. Ir net ne banalusis „Dance of the Knights“, kurį visi asocijuoja su šiuo baletu, bet kiti kūriniai kaip kad šis ar šis. Nėra geresnio jausmo pasaulyje, nei klausyti savo mylimiausių kūrinių gyvai, tada tik pasidaro gaila, kad nėra mygtuko atsukti! 

Pats spektaklis, statytas K. Pastoro, skirtas jaunajai kartai. Pradedant minimalistine choreografija, šiuolaikiniais drabužiais, baigiant istorijos vystymu techniška šokio kalba, artistiškumu ‒ visa tai labai artima šiuolaikiniam žiūrovui. Nors pati choreografija, mano manymu, nėra labai įdomi, žiūrint iš viršaus atsiskleidžia puikūs piešiniai, kurių iš parterio niekad nepamatysi. O su masinėmis scenomis, atsiranda ir jėga. Kai žiūri iš parterio, atrodo, kad šoka daug individų, tačiau iš aukščiau tai susilieja į vienumą ir tampa visa apimančia energija, kuri užvaldo sceną. Yra kažkas stebuklingo stebėti, kaip šoka pusšimtis žmonių vienu ritmu, vienodais judesiais, kai jie visi yra įsijautę ir energingi, o jų vos suvaldomas pyktis yra sukondensuotas tikslinguose judesiuose, nors net tvinkčiojančiais iš turimos, tačiau nerealizuojamos jėgos. Visuomenė, sekanti paskui vieną individą tarsi avių banda, po avikailiais slepianti gaują vilkų ‒ štai ką bando iliustruoti tiek Šekspyras, tiek jį interpretavęs Pastoras. 

Romeo įkūnijo Jeronimas Krivickas. Jis puikiai pažįstamas iš daugelio spektaklių ir vaidmuo jam labai tiko. Technika buvo labai tiksli ir tvarkinga, o Romeo buvo būtent toks, kokį jūs ir įsivaizduotumėte: jaunas, kiek naivus, bet užsispyręs. Gan keista išvada po spektaklio, bet aš manau, kad mums visiems labai sektųsi, jeigu mes būtume nors kiek panašūs į Romeo. Visų pirma, jo draugai ir artimieji yra labai atsidavę: jie bando „įkrėsti“ proto, tačiau kai pamato, jog Romeo jausmai Džuljetai yra tikri, jie tiki jo apsisprendimu ir palaiko visomis išgalėmis. Jei čia nėra tikrų draugų apibūdinimas, tada aš nežinau, kas yra. O iš pačio Romeo reikėtų mokytis pasitikėjimo savo sprendimais; viena didžiausių dabartinio jaunimo problemų yra begalinės galimybės ir negebėjimas bent vienos iš jų pasirinkti. O štai Romeo rado sau patinkančią merginą ir nebesvarstė, kad galbūt dar sutiks geresnę, todėl vertėtų dar palaukti. Iš kitos pusės, susituokti su mergina, kurią susitikai labai neseniai, ganėtinai įdomus pasirinkimas. Gal ir nereikia aklai tuo Romeo sekti. 

Olesia Šaitanova šoko Džuljetą ir, tiesą pasakius, labai prisidėjo prie mano noro eiti į šį spektaklį. Šaitanovos Džiuljeta balansavo tarp tradicinio koncepto, t.y. be galo naivios mergaitės, pamilusios gražų jaunuolį, ir tarp drąsios, užsispyrusios asmenybės. Tos dvi skirtingos pusės labai gražiai pynėsi tarpusavyje, ir nors visuotinai priimta, kad Džuljeta yra tyra ir atvira mergina, labai džiugu, kad O. Šaitanova įdavė jai ir šiek tiek šiuolaikinės dvasios, kuria alsuoja visas pastatymas, ir leido jai būti panašiai į tikro gyvenimo asmenybes: visapusiškas ir augančias kartu su veiksmu. Čia nėra dramos spektaklis, kad galėtumei išgirsti asmenybės evoliuciją, nėra dialogų, kurie bylotų apie augimą, čia yra baletas, todėl nuostabu, kad Džuljetos asmenybės raida atsispindėjo net be žodžių. Manau, kad tai yra labai aukštos meistrystės požymis. 

Šaitanova labai tiko į porą Krivickui. Jų duetai buvo jautrūs, betarpiški, balkono scena buvo itin tauri. Man labai patiko antrasis veiksmas, nors ten nėra tokios gausybės smagios muzikos, kurią aš mėgstu, tačiau šie du šokėjai leido man pažvelgti į jį naujomis akimis. Nors sunku patikėti taip greitai užgimusios meilės tikrumu, skausmas atrodė tikras. Jeigu būtumėte pažvelgę į mane stebinčią antrą veiksmą, būtumėte pamatę blizgančias akis. Niekada taip nebūna! Dviejų žmonių skausmas yra toks individualus dalykas, kartais atrodo net nesmagu būti tarpininku tokio jautraus santykio, tačiau dabar visai nebuvo justi nejaukumo. 

Romeo ir Džuljetos draugiją pagyvino Merkucijus (Voicech Žuromskas). Kiekviename spektaklyje galima rasti valiūkišką personažą, čia tai buvo Merkucijus ir jis buvo puikus! Man labai patinka, kai partija atlikta su patosu. Norėčiau pažymėti ir Benvolijų, kurį įkūnijo Isaac Evans. Aš labai sveikinu šį jaunuolį, nes jo pažanga teatre matoma plika akimi, aš kartu su juo džiaugiuosi už visus didesnius jo vaidmenis. 

Džuljetos tėvai (Ernest Barčaitis ir Rūta Lataitė) buvo nuostabūs. Tai buvo labai išjausti vaidmenys, kondensuoti judesiai akomponuoti turtingos ekspresijos. Lataitė nupasakojo motinos meilės galią labai tikroviškai, o Barčaičio partija reikalavo šaltumo ir bejausmiškumo, tačiau buvo galima įžvelgti jo begalinę meilę dukrai ir tai tik sutirtino vaidmens stiprumą. 

„Romeo ir Džuljeta“ yra vienas populiariausių baletų, nes jame nagrinėjamos problemos randamos visuose laikotarpiuose ir yra aktualios viename ar kitame mūsų gyvenimo etape, todėl lengva susitapatinti su veikėjais ir jų jausmais. Ir nereikia apsiriboti šeimų nepritarimu jaunuolių sprendimams, tai aprėpia daug daugiau. Juk tai iš esmės yra konfliktas tarp kartų, o dar plačiau žvelgiant, tai yra konfliktas tarp skirtingų nuomonių. Ir mes visi esame susidūrę su situacija, kai mūsų asmeninė nuomonė kertasi su šeimos ar visuomenės nuomone. „Romeo ir Džiuljeta“ iš esmės atsako į šią dilemą: reikia paisyti visuomenės nuomonės, tačiau galutinį sprendimą reikia priimti pačiam. Juk jei Romeo būtų vedęs kitą merginą, jis visą gyvenimą būtų gailėjęsis, o jei Džuljeta būtų paklausiusi tėvų, būtų visą gyvenimą klaususi savęs „o kas jeigu?“. Taip, tai yra tragiškai pasibaigusi istorija, tačiau aš esu įsitikinusi, kad nei vienas iš herojų nebūtų keitęs savo pasirinkimo. Mirti dėl meilės yra geriau nei mirti nieko nemylint ir nieko nemylėjus. Aišku, nežinau, kiek kasdieniame gyvenime tenka priimti gyvybės ir mirties sprendimų, tačiau jeigu vadovausimės tokiu „džiuljetišku“ požiūriu, bus lengviau mums patiems. 

Mielai pakviesčiau jus visus į „Romeo ir Džiuljetą“, tačiau šiam sezonui bilietų jau nebėra. Nepaisant to, rekomenduoju apsilankyti šiame spektaklyje kitąmet, o iki tol linkiu savyje atrasti šiek tiek Romeo ir šiek tiek Džiuljetos, nes tikrai visi turime juos savyje, ir išdrįsti pasielgti taip, kaip diktuoja širdis.